Kalbant apie 1991 m. sausio įvykius, Lietuvos akademinėje bendruomenėje vis dar trūksta įžvalgų apie gilesnį teorinį sąvokų „nusikaltimas“, „nukentėjusysis“ ir „auka“ supratimą šio konkretaus nusikaltimo kontekste. Tad šio straipsnio tyrimo objektas yra pats sausio įvykių nusikaltimas ir auka, arba nukentėjusysis, kaip jie apibrėžiami Lietuvos teisinėje sistemoje, ir tai, kaip save reflektuoja pačios aukos.

Straipsnio autorė dr. Monika Rogers pabrėžia, kad Sausio 13-osios įvykių auka Lietuvos teisiniame, kriminologiniame ir viktimologiniame diskursuose nuo tipinės tarptautinių nusikaltimų „idealios aukos“ skiriasi tuo, kad nėra silpna ir pasyvi, ir būtent šiuo aspektu neatitinka klasikinio „idealios aukos“ apibrėžimo. Šių įvykių aukos teisiniame diskurse vaizduojamos kaip itin svarbi lietuvių politinės tautos dalis, aktyvūs Laisvės gynėjai, gynę Lietuvos Valstybę ir jos nepriklausomybę.

Tyrėja, išnagrinėjusi interviu su Sausio 13-osios įvykių aukomis bei liudininkais medžiagą, daro išvadą, kad daliai nukentėjusių asmenų sunku priimti „herojaus“ etiketę ar net apskritai pripažinti aukos statusą, priešingai, nukentėjusieji per šiuos įvykius nesitapatina su pasyvios aukos statusu, yra orios ir iniciatyvios asmenybės.

Su atviros prieigos straipsniu galima susipažinti čia.

Projektą „Sausio 13-osios byla ir įvykiai: teisinis, kriminologinis ir istorinis tyrimas“ (SAUSIO13) ir jo pagrindu parengtą straipsnį pagal Valstybinės lituanistinių tyrimų ir sklaidos 2016–2024 metų programą finansavo Lietuvos mokslo taryba (LMTLT), sutarties Nr. S-LIP-20-71.