Lietuvos socialinių mokslų centro Teisės institutas įgyvendina Europos Sąjungos iš dalies finansuojamą projektą „E. mokymai apie Europos Sąjungos reglamentus dėl tarptautinių porų turto teisinių režimų“ (angl. E-training on EU Family Property Regimes, EU-FamPro) ir kviečia dalyvauti nemokamuose tarptautinės privatinės šeimos teisės nuotoliniuose mokymuose.

Dėl padidėjusio ES piliečių judumo ir augančio tarpvalstybinių porų skaičiaus ES praktikuojantys teisininkai kaip niekada anksčiau susiduria su klausimais, susijusiais su Europos šeimos ir paveldėjimo teise. Visgi suteikti teisines konsultacijas ar priimti sprendimus tokiais klausimais gali būti sudėtinga, ypač atsižvelgiant į daugybę ES tarptautinės privatinės teisės reglamentų šioje srityje.

Siekdami palengvinti praktikuojančių teisininkų darbą, projekto EU-FamPro tyrėjai parengė nuotolinius mokymus apie ES tarptautinių porų turto teisinius režimus. Mokymuose pagrindinis dėmesys bus skiriamas klausimams, susijusiems su sutuoktinių turto teisiniais režimais, registruotų partnerysčių turtinėmis pasekmėmis ir jų sąveika su paveldėjimo klausimais.

Penkias savaites (2022 m. balandžio 4 d. – 2022 m. gegužės 9 d.) tik internetu vyksiantys mokymai skirti teisėjams, advokatams, notarams, mediatoriams, norintiems pagilinti žinias apie ES Reglamentą dėl sutuoktinių turto teisinių režimų (1103/2016) ir Reglamentą dėl registruotos partnerystės turtinių pasekmių (1104/2016). Mokymai suskirstyti į 5 temas, kurias sudaro vaizdo pamokos, paskaitų konspektai, straipsnių komentarai, konceptualūs žemėlapiai, bylų santraukos, interviu su praktikais, tiesioginiai internetiniai seminarai ir kt.

Mokymai yra nemokami ir skirti Lietuvos, Italijos, Ispanijos, Kroatijos ir Slovėnijos teisininkams.

Išsamią informaciją apie e. mokymus rasite pridėtame lankstinuke.

Maloniai kviečiame nuo 2022 m. sausio 24 d. iki 2022 m. kovo 25 d. registruotis paspaudus šią nuorodą. Esant dideliam susidomėjimui, pirmenybė bus teikiama anksčiau užsiregistravusiems asmenims.

Daugiau informacijos anglų kalba el. p. elearning@unicam.it.

Prisijunkite prie mūsų ir padėkite mums sukurti tarptautinį ES šeimos ir paveldėjimo teisės profesionalų tinklą!

Projektą iš dalies finansuoja Europos Sąjunga pagal „Teisingumo“ (angl. Justice) 2014–2020 m. programą, sutarties Nr. 101008404–JUST-AG-2020/JUST-JTRA-EJTR-AG-2020.

Lietuvos socialinių mokslų centro Teisės institutas (toliau – Institutas) kartu su Lietuvos Respublikos socialinės apsaugos ir darbo ministerija, Vilniaus universitetu ir Europos socialinio fondo agentūra bei jaunesniaisiais partneriais iš Austrijos – Liudviko Bolcmano žmogaus teisių institutu – baigė įgyvendinti 17 mėnesių trukusį Europos Sąjungos (toliau – ES) pagal „Dvynių“ (angl. Twinning) programą finansuojamą projektą „Valstybinių institucijų ir vietos lygmens nukreipimo mechanizmų Azerbaidžane stiprinimas siekiant užtikrinti saugumą ir paramą smurto šeimoje aukoms“.

Jo metu Lietuvos ir Austrijos institucijų ekspertai, remdamiesi sėkminga Europos Sąjungos šalių praktika bei tarptautinių organizacijų rekomendacijomis, su Azerbaidžano kolegomis pasidalijo gerąja patirtimi, kaip:

• stiprinti Azerbaidžano valstybinių bei vietos lygmens institucijų kompetencijas ir tarpžinybinio bendradarbiavimo mechanizmus;
• teikti pagalbą smurto artimoje aplinkoje aukoms;
• parengti ir įgyvendinti visuomenės informavimo kampaniją apie smurto keliamus neigiamus padarinius pačiai visuomenei.

Nors projektas vyko pandemijos sąlygomis, buvo parengtos šešios mokymų programos ir suorganizuoti specialūs mokymai net 680 socialinių darbuotojų, psichologų, mokytojų, teisėjų, policijos, nevyriausybinių organizacijų, žiniasklaidos atstovų.

2022 m. sausio 12 d. Baku (Azerbaidžanas) vyko projekto baigiamasis renginys, kuriame dalyvavo Instituto mokslininkai prof. Rokas Uscila ir dr. Simonas Nikartas. Susirinkusius projekto partnerių ir Azerbaidžano smurto prevencijos srityje veikiančių institucijų atstovus sveikino Lietuvos ambasadorius Egidijus Navikas, Austrijos ambasadorius Alexander’is Bayerl’is bei Europos Sąjungos delegacijos vadovas, ambasadorius Peter’is Michalko. Pastarasis sakė: „Smurto prieš moteris pasitaiko visur, saugios vietos nėra kartais net namuose. Į moteris yra kėsinamasi tiek namuose, tiek darbo vietose, mokyklose ir universitetuose, gatvėje ir vis dažniau internete, naudojant kibernetinį smurtą ir neapykantą kurstančią kalbą. ES yra įsipareigojusi užkirsti kelią, atvirai atmesti ir smerkti visus smurto prieš moteris ir vaikus aktus bei dalytis geriausiomis patirtimis, stiprinant saugumą ir paramą smurtą artimoje aplinkoje patyrusiems asmenims.“

Europos Komisijos finansuojama ES „Dvynių“ programa remia skirtingų šalių giminingų institucijų bendradarbiavimą, stiprina šalių paramos gavėjų administravimo gebėjimus, padeda joms įgyvendinti būtinas reformas ir pagal ES reikalavimus suderinti savo teisės aktus.

74 proc. persekiojimo atvejų nepatenka į teisėsaugos akiratį, nors viena iš 5 moterų ir vienas iš 10 vyrų savo gyvenime patiria persekiojimą, rodo Vakarų šalyse atliekami tyrimai. Šį vaizdą atspindi ir situacija Lietuvoje: pats patyręs persekiojimą teigia vienas iš šešių apklaustųjų, kas ketvirtas sako pažįstantis persekiotų žmonių, o apie patirtą persekiojimą niekam nepranešė net 61 proc. žmonių, – šiuos duomenis atskleidžia Lietuvos socialinių mokslų centro (LSMC) Teisės instituto visuomenės nuomonės apklausa, atlikta vykdant projektą „Persekiojimas artimoje aplinkoje: suvokimas, paplitimas ir reagavimo į jį galimybės Lietuvoje“.

Šios problemos, kurią pirmąkart kompleksiškai Lietuvoje ėmėsi tyrinėti mokslininkai, mastai auga, o prie to prisideda ir sparti skaitmeninių technologijų plėtra, skatinanti persekiojimo formų įvairovę.

„Persekiojimo reiškinys yra žalinga viktimizacijos forma, sukelianti sunkias fizines, socialines ir psichologines pasekmes aukai, ypač, kai persekiojimas vyksta artimoje aplinkoje“, – sako tyrimo vadovė Ilona Laurinaitytė, Lietuvos socialinių mokslų centro (LSMC) Teisės instituto vyriausioji mokslo darbuotoja ir Vilniaus universiteto Psichologijos instituto profesorė.

LSMC Teisės instituto mokslininkų vykdomo projekto „Persekiojimas artimoje aplinkoje: suvokimas, paplitimas ir reagavimo į jį galimybės Lietuvoje“ pirmojo etapo rezultatai buvo pristatyti ir aptarti viešoje atviroje diskusijoje, kurioje dalyvavo įvairių institucijų – LR Seimo, generalinės prokuratūros, policijos, Lietuvos Aukščiausiojo Teismo, Lietuvos probacijos tarnybos, Klaipėdos socialinės ir psichologinės pagalbos centro – atstovai.

Ką vadinti persekiojimu?

Persekiojimas yra sisteminga nusikalstama veika, vykdoma prieš aiškiai išreikštą žmogaus valią, turinti neigiamą poveikį žmogaus socialiniam gyvenimui ar emocinei būsenai, sutrikdanti persekiojamo asmens kasdienę veiklą, pažeidžianti jo privatumą, suvaržanti veiksmų laisvę, kelianti nuolatinę įtampą, kenkianti profesiniam gyvenimui, socialiniams ryšiams (dėl ko jis gali būti priverstas pakeisti gyvenimo, darbo ar mokymosi vietą, draugų ratą ir pan.).

Nuo persekiojimo kentėti gali kiekvienas, tačiau tyrimo duomenys rodo, jog 63 proc. jį patyrusių Lietuvoje – moterys. Dažnu atveju persekiotoju tampa buvęs sutuoktinis ar partneris. Neretai klaidingai manoma, kad jei nutraukus santykius paliktoji pusė tokiu būdu siekia dėmesio, vadinasi, nori išsaugoti santykius ir tai yra geras ženklas, tačiau svarbu paminėti, kad persekiojimas su romantika neturi nieko bendra. Tyrimų rezultatai rodo, kad persekiojimas yra psichologinis smurtas, sukeliantis neigiamas pasekmes: persekiojamas žmogus išgyvena nerimą, baimę, bejėgiškumo, nesaugumo ar kaltės jausmus, stresą, atsiranda ir fizinės sveikatos problemų, tokių kaip nemiga, galvos skausmai ir pan. Tai dažna įžanga į fizinius smurtinius veiksmus. Vis dėlto, tokios veiklos įrodymai ir nagrinėjimai yra sudėtingi.

Lietuviai linkę problemas spręsti patys

Mokslininkai siekė ištirti persekiojimo sampratą ir paplitimą tarp Lietuvos gyventojų, esamas reagavimo į asmens persekiojimą artimoje aplinkoje priemones bei numatyti jų tobulinimo kryptis.

Tyrimo metu Lietuvoje buvo apklausta per 1 500 žmonių, ketvirtadalis iš jų tvirtino pažįstantys žmonių, patyrusių persekiojimą, 17,5 proc. teigė patys patyrę persekiojimą. Persekiotojas dažnai būna pažįstamas asmuo (29,8 proc.) arba intymus partneris (38,5 proc.). Persekioti gali ir nepažįstami asmenys (12,8 proc.), 9,4 proc. apklaustųjų tvirtino, kad juos persekiojo asmuo iš interneto.

Net 76 proc. patyrusių persekiojimą tyrimo dalyvių patvirtina jautę poveikį psichikos sveikatai, pusė – poveikį gyvenimo būdui (pavyzdžiui, keitė maršrutą į darbą, telefono numerį, socialinių tinklų paskyras), tačiau net 61 proc. iš jų niekur nesikreipė pagalbos.

Tyrimas atskleidė visuomenės normų įtaką persekiojimo reiškinio suvokimui ir susiformavusias svarbias tendencijas iš aukos perspektyvos. Paminėtina, kad tik 14 proc. asmenų kreipėsi į policiją. Dažniausios nesikreipimo į policiją priežastys buvo abejojimas, kad jam ar jai nutikusią situaciją policija laikys pažeidimu (46,9 proc.), kad „sprendė situaciją pats / pati“ (45,2 proc.), kad „situacija buvo nereikšminga, todėl neverta policijos tuo apkrauti“ (28,1 proc.) bei manymas, kad „policija manimi nepatikės“ (20,2 proc.).

Suvokimas ir patyrimas, kai kalbame apie persekiojimą, sutampa tik iš dalies. Visų respondentų, nepriklausomai nuo jų patirties, paklausus apie tai, kokius daugkartinius veiksmus laikytų nepageidautinais ar bauginančiais, iš ilgo persekiojimo elgesio pavyzdžių sąrašo jie dažniausiai nurodė šnipinėjimą ir sekiojimą iš paskos. Tuo tarpu persekiojimą realiai patyrę asmenys, šalia jau paminėtų veiksmų žymėdami savo patirtis, nurodė, kad dažnai susidūrė ir su nepageidaujamais skambučiais, aktyvumo socialiniuose tinkluose ir internete sekimu, daugkartiniu žinučių, laiškų siuntimu, nepaisant to, kad persekiotojas buvo informuotas, jog tai nepageidaujama.

Nutarta: persekiojimą apibrėš atskiras baudžiamojo kodekso straipsnis

Iki 2021 m. rudens viena iš galimybių nubausti asmenį už persekiojimą buvo pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (BK) 145 straipsnį, numatantį atsakomybę už grasinimą nužudyti ar sunkiai sutrikdyti žmogaus sveikatą arba žmogaus terorizavimą. Visgi, šis straipsnis apima tik itin agresyvias ir pačias pavojingiausias persekiojimo, bauginimo formas, pagalbos kreipiantis būtinas grasinimų realumo požymis, kuris turi būti įrodytas.

Praktikoje matyti, kad dažnai persekiojimas pasireiškia ne tik tiesioginiais grasinimais nužudyti, pakenkti sveikatai ar turtui, bet ir veiksmais, kurių BK 145 straipsnis neapima, pavyzdžiui, nepageidaujamu nuolatiniu kontakto ieškojimu, skambinėjimais ir ryšių ieškojimu per kitus asmenis, darbovietę, vaikų ugdymo įstaigų ar būrelių vietas, buvimu vietose, kur yra auka ar pan. Ne visoms persekiojimo formoms patenkant tarp draudžiamų veikų, viena vertus, sukuriamos sąlygos rastis sudėtingesnėms smurto formoms, kita vertus, didžiulė aukų patiriama psichosocialinė žala lieka įstatymo užribyje ir pagalbos galimybės tokiais atvejais yra labai ribotos.

LSMC projekto įgyvendinimo metu, 2021 m. spalį LR Seimas papildė Baudžiamąjį kodeksą 148¹ straipsniu „Neteisėtas žmogaus persekiojimas“, kuriuo numatyta baudžiamoji atsakomybė už persekiojimo veiksmus. Nepaisant to, kad prieš priimant įstatymo pataisą Seime vyko suinteresuotųjų šalių klausymai, po sprendimo priėmimo kilo nemažai diskusijų, ypač dėl tinkamo reagavimo į persekiojimo atvejus, bylų tyrimo, pagalbos tiek nukentėjusiesiems, tiek ir patiems persekiotojams organizavimo ir pan.

Vienas lauke – ne karys: svarbu dirbti kartu

Institucijos pripažįsta, kad BK papildymas šiuo metu nėra tobulas, tačiau tai visgi svarbus žingsnis smurto Lietuvoje mažinimo ir tinkamesnės nukentėjusiųjų apsaugos link.

LR Seimo pirmininkė Viktorija Čmilytė-Nielsen, dalyvaudama viešoje diskusijoje, kurios metu įvairių institucijų atstovai aptarė Lietuvoje atlikto tyrimo rezultatus, pabrėžė, kad iki 2021 m. rudens mūsų šalis buvo viena iš nedaugelio ES valstybių narių, neturinčių atskiro persekiojimui užkardyti skirto įstatymo.

Ištrūkusios iš smurtinių santykių moterys (dažniausios persekiojimo aukos) patiria didžiulį psichologinį spaudimą, nuolatines pastangas kontaktuoti prieš aiškiai išreikštą jų valią. Teisminiai procesai nėra pradedami, kol nesulaukiama realių padarinių žmogaus sveikatai ar psichosocialinei būklei, o toks delsimas neprisideda prie aukų apsaugos, sakė Seimo pirmininkė, pabrėždama, jog problemos realumą patyrė dirbdama Seimo žmogaus teisių komitete. Pasak jos, persekiojimą patiriantys asmenys mūsų šalyje vis dar nėra tinkamai apsaugoti ir neretai paliekami su šia problema tvarkytis patys.

„Esu įsitikinusi, kad naujas teisinis reguliavimas sudarys visas sąlygas teisėsaugos institucijoms aktyviai reaguoti į nukentėjusių nuo persekiojimo pranešimus ir principingai vertinti persekiojimo veiksmus“, – sakė Seimo Pirmininkė.

Prof. I. Laurinaitytės pastebėjimu, tolesnis tarpinstitucinis bendradarbiavimas dirbant su persekiojimo atvejais – privalomas. Suprantama, visuomenės dėmesys šiai problemai taip pat labai svarbus.

Lietuvos mokslo tarybos finansuojamą projektą „Persekiojimas artimoje aplinkoje: suvokimas, paplitimas ir reagavimo į jį galimybės Lietuvoje“, Nr. S-GEV-21-4, įgyvendina Lietuvos socialinių mokslų centro (LSMC) Teisės instituto mokslininkai.

Iliustracijos autorė Anna Shvets iš „Pexels“.