[:lt]
Su Lietuvos teisės instituto (LTI) mokslininkų parengta monografija apie viešąjį interesą rekomenduojama susipažinti Vyriausybės institucijoms ir Lietuvos bankui. Tokį raštą pasirašė Vyriausybės kancleris, įgyvendindamas Valstybės kontrolės Vyriausybei pateiktą rekomendaciją.
Valstybės institucijos raginamos susipažinti su LTI išleista monografija „Viešojo intereso atpažinimo problema Lietuvos teisėje: kriterijai ir prioritetai“, kurioje publikuojamas tyrimas, atskleidžiantis, kaip viešasis interesas suprantamas teismų sprendimuose, taip pat kam teikiama pirmenybė, kai susiduria viešieji ir privatūs interesai.
„Džiaugiamės, kad mokslininkų kolektyvo atliktas didelis darbas svarbus ne tik mokslo bendruomenei, bet ir valstybės institucijoms, kurios prireikus gina viešąjį interesą“, – sako LTI direktorė Jurgita Paužaitė – Kulvinskienė.
Monografija, kurią parengė gausus mokslininkų būrys (dr. Lina Beliūnienė, Milda Burnytė, Eglė Kavoliūnaitė-Ragauskienė, dr. Egidijus Krivka, Mindaugas Lankauskas, dr. Rūta Latvelė, dr. Rita Matulionytė), skirta viešojo intereso sampratos analizei.
Monografijos autorių kolektyvas siekė atrasti ir paaiškinti, kas slypi po raktiniais žodžiais „viešasis interesas“. Tokį mokslo tyrimą paskatino pora priežasčių. Pirma, kad Lietuvos įstatymų leidėjas nėra suformulavęs universalaus, visoms teisinio reguliavimo sritims tinkančio viešojo intereso apibrėžimo. Ir antra, – nebuvo nuodugniau, taip pat tarpdisciplininiu požiūriu analizuota, kaip viešąjį interesą savo praktikoje identifikuoja teismai, kokie argumentai lemia, kad pirmenybė būtų teikiama viešajam interesui privačių interesų atžvilgiu arba vienam iš kelių viešųjų interesų.
Todėl šio mokslo tyrimo ašis yra Lietuvos teismų bylų praktikos analizė. Iš teismų praktikos išryškėja viešojo intereso supratimas. Tirtos penkios sritys, kuriose pasireiškia viešasis interesas: nuosavybės teisių į nekilnojamąjį turtą atkūrimo, nekilnojamojo kultūros paveldo apsaugos, aplinkos apsaugos, teritorijų planavimo ir statybų bei vartotojų apsaugos. Nustatyta, kad viešasis interesas patenka tarp visuomenėje esančių principinių susitarimų, būtinų bendram egzistavimui ir kad šie susitarimai nėra visuomet matuojami naudos matu. Viešojo intereso apibrėžimas orientuotas į vertybes, o pažeidimai sietini ir su formaliąja, ir su turiningąja šio intereso pusėmis.
Teismai, priimdami sprendimus, ne visados atsižvelgia į tai, kiek asmenų yra susiję su viešuoju interesu. Pavyzdžiui, teismai pripažįsta, kad nekilnojamojo kultūros paveldo objektų apsauga svarbi visai visuomenei, o ne atskiroms jos grupėms, o viešojo intereso vartotojų apsaugos srityje pabrėžiama vartotojų teisių svarba ne tik visai visuomenei, bet didelei jos daliai.
Nagrinėjant, kaip teikiama pirmenybė viešiesiems interesams bylose, nustatyta, kad teisinio stabilumo siekis yra tas viešasis interesas, kuris gali būti nurungtas kitų viešųjų interesų. Pvz., iš teritorijų planavimo ir statybų sričių teismų sprendimų matoma tam tikra išskirtinė vertybių hierarchija, prioritetą teikiant vertingo objekto apsaugai. Daugumoje nagrinėtų viešojo intereso sričių teismų sprendimų įtvirtinta, kad būtina užtikrinti vertybių pusiausvyrą. Be kitų pastebėjimų autoriai daro išvadą, kad teismų sprendimuose skatintinas proporcingumo kategorijos naudojimas ir juo labiau eksplicitinis jos taikymo pagrindimas.
Visą monografijos tekstą galima rasti čia.
Daugiau informacijos:
Ineta Stravinskaitė – Janavičienė
Lietuvos teisės institutas
8 699 04294
[:]