Tarptautinės žmogaus teisių apsaugos iššūkiai: dr. S. Bikelio įžvalgos Nacionaliniame žmogaus teisių forume
LSMC Teisės instituto mokslininkas dr. Skirmantas Bikelis gruodžio 10 d. dalyvavo Lietuvos nacionalinėje Martyno Mažvydo bibliotekoje surengto 8-ojo Nacionalinio žmogaus teisių forumo (NŽTF) diskusijoje ,,Kokia tarptautinės žmogaus teises saugančios tvarkos ateitis?“ Ji vyko ką tik paskelbus JAV nacionalinę saugumo strategiją, bet dar iki atakos prieš Venesuelą. Tačiau sesijos klausimas išlieka aktualus ir vis aktualėja. Tąkart diskusija daugiausia sukosi apie tarptautinės teisės ignoravimą Ukrainoje ir Palestinoje, ypač Gazoje. S. Bikelis išsakė mintį, kad Lietuvos Aukščiausiojo Teismo (LAT) nustatyti standartai genocido nusikaltimui (Vasiliausko, Drėlingo bylos, kur jie pripažinti kaltais dėl dalyvavimo Lietuvos partizanų genocide) yra labai liberalūs, kur kas laisvesni nei tie, kurie taikomi tarptautinių baudžiamųjų teismų. Tad, jei Lietuvoje būtų teisiami asmenys, atsakingi dėl nusikaltimų Gazoje, genocido, kaip jis suprantamas Lietuvoje, požymius įrodyti būtų gan nesunku (turint omenyje nusikaltimo sampratą, ne įrodymų surinkimo praktines aplinkybes ir sunkumus). Juolab masto skirtumai, lyginant totalinį Gazos naikinimą ir partizanų žudymus, yra gan akivaizdūs. Genocidinio tikslo įrodymų irgi netrūksta, jie išsamiai aprašyti Jungtinių Tautų nepriklausomų ekspertų tyrimo komisijos okupuotoms Palestinos teritorijoms (apimant ir Rytų Jeruzalę) bei Izraeliui išvadose. Net gal labiau diskutuotinas genocidinis tikslas Lietuvos partizanų (kaip reikšmingos tautos išlikimui dalies) žudymo nusikaltimuose. Lietuvos pozicijos kontekste svarbi ir Forumo išvakarėse LAT priimtoje nutartyje Paleckio byloje dėl genocido menkinimo išsakyta mintis, kad ,,tarptautiniai nusikaltimai gali būti neigiami ar menkinami ne tik vartojant tiesmukišką kalbą, bet ir, be kita ko, panaudojant nutylėjimus, prisidengiant atsargiomis formuluotėmis ar hipotezėmis, kurios nekeičia tokių pasisakymų esmės“ (byla Nr. 2K-173-1073/2025). Diskusijoje buvo nemažai pesimistiškai realistinės tonacijos – gyvename dūžtančių formų pasaulyje. Vis dėlto mūsų pareiga – tinkamai dalyvauti procese ir tvirtai stovėti teisingoje pusėje, nepaisant jėgų balanso ir formų trapumo. Analogiško principo reikalaujama laikytis Konvencija dėl kelio užkirtimo genocido nusikaltimui ir baudimo už jį: pasak Tarptautinio Teisingumo Teismo (2007 metų sprendimas), Konvencija įpareigoja šalis imtis veiksmų net ir tuomet, kai pavienės valstybės veiksmai negalėtų patys savaime užkardyti genocido, nes siekiamą rezultatą gali leisti pasiekti bendri kelių valstybių veiksmai. *- Forume neteisingai citata priskirta Tribunolui nusikaltimams buvusioje Jugoslavijoje tirti. Diskusijos lietuvių kalba įrašas. Nuotraukos forumo organizatorių.
Žvilgsnis į Niurnbergo procesus iš teisės, istorijos ir kriminologijos perspektyvos
2026 m. pradžioje LSMC Teisės instituto vyresnioji mokslo darbuotoja Salomėja Zaksaitė kartu su Benu Lastausku tarptautiniame žurnale „Journal of Cultural Analysis and Social Change“ publikavo straipsnį „Organisational Model of the Nuremberg Trials: Between Law, History and Criminology“ (liet. „Niurnbergo procesų organizacinis modelis: tarp teisės, istorijos ir kriminologijos“). Nors Niurnbergo procesai vertinami teigiamai dėl to, kad įtvirtino individualios baudžiamosios atsakomybės už tarptautinius nusikaltimus principą, šiame straipsnyje aptariamos ir galimos neigiamos jų pasekmės, įskaitant nugalėtojų neklystamumo riziką, selektyvų tarptautinės teisės taikymą bei tikrųjų Antrojo pasaulinio karo kaltininkų „išblukinimą“. Procesus vykdė pergalingos Sąjungininkų valstybės, todėl kilo susirūpinimas dėl galios ir politinių interesų įtakos teismų veiklai. Šie teismo procesai galėjo būti panaudoti siekiant pateisinti nugalėtojų veiksmus ir įtvirtinti jų pokarinę viršenybę. Autoriai publikacijoje daro išvadą, kad Niurnbergo procesų organizavimas pirmiausia buvo politinis, o ne teisinis projektas, kuriame teisė buvo pasirinkta kaip priemonė tikslui pasiekti. Vien tai, kad politiniais susitarimais buvo nuspręsta proceso metu nevertinti valstybių nugalėtojų veiksmų karo metu teisėtumo, rodo nutolimą nuo vieno iš pamatinių Vakarų teisės tradicijos principų – kad politika turi būti pavaldi teisei (o ne atvirkščiai). Straipsnyje pažymima, kad tokia Niurnbergo procesų kritika, grindžiama kritinės kriminologijos dvasia, gali būti „apversta“ bei pritaikyta ir kitiems procesams ar net visai (tarptautinei) baudžiamajai teisei. Visą straipsnį galima perskaityti čia.
Ar neišvengiama atgaminimo teisės reforma dirbtinio intelekto amžiuje?
2025 m. pabaigoje tarptautiniame žurnale „International Review of Intellectual Property and Competition Law“ (IIC) publikuotas LSMC Teisės instituto vyriausiosios mokslo darbuotojos dr. Ritos Matulionytės straipsnis „Reconceptualising the Reproduction Right in the Age of AI“ (liet. „Atgaminimo teisės permąstymas dirbtinio intelekto amžiuje“). Daugelį metų intelektinės nuosavybės teisės klausimus nagrinėjanti dr. R. Matulionytė teigia, jog parašyti šį straipsnį paskatino kūrėjų bendruomenių pasipiktinimas, kilęs stebint, kaip dirbtinio intelekto (DI) algoritmai mokomi, naudojant milijonus kūrinių be jų kūrėjų leidimo. Atgaminimo teisė yra aktualizuojama skirtingais DI kūrimo proceso etapais, pavyzdžiui, formuojant mokymo duomenų rinkinius, kai sukuriamos bent jau laikinos technologinės kopijos. Tačiau ekspertų nuomonės iš esmės išsiskiria dėl to, ar pats apmokytas DI modelis savyje talpina mokymo duomenų kopijas ar joms lygiaverčius atitikmenis. Šiame straipsnyje teigiama, kad nors dirbtinio intelekto modeliai galbūt nesukuria skaitmeninių mokymo duomenų kopijų taip, kaip jos suprantamos tradiciškai, vis dėlto kūrinių „įsisavinimas“ mokymo metu yra funkciškai lygiavertis jų saugojimui modelyje. Todėl tokie duomenys turėtų būti laikomi atgaminimo teisės objektu. R. Matulionytė daro išvadą, kad atėjo laikas atnaujinti atgaminimo teisę, į ją įtraukiant naują kūrinių naudojimo rūšį, t. y. kūrinių „įsisavinimą“ dirbtinio intelekto modeliuose DI mokymo proceso metu. Kadangi toks atgaminimo teisės sampratos išplėtimas paveiktų ir kitų suinteresuotųjų šalių, ypač DI pramonės, interesus, gali tekti svarstyti šios teisės išimtis ir apribojimus, siekiant užtikrinti pusiausvyrą tarp įvairių privačių ir viešųjų interesų. Straipsnį anglų kalba galima rasti čia.
Sausio 13-osios byla ir įvykiai – iš teisinio, kriminologinio ir istorinio tyrimo perspektyvos
2026 m. sausio 16 d. Nacionalinėje Martyno Mažvydo bibliotekoje buvo pristatyta LSMC Teisės instituto mokslininkių dr. Salomėjo Zaksaitės, dr. Sigitos Černevičiūtės ir dr. Monikos Rogers parašyta knyga „Sausio 13-osios byla ir įvykiai: tarp teisės, kriminologijos ir istorijos“. Renginyje knygos autorės pirmiausia atskleidė savo asmeninį santykį su Sausio 13-osios įvykiais ir byla – tai, kas inspiravo imtis šios temos, ir tuo pat metu pabrėžė, kad, nepaisant asmeninių biografinių detalių ir to, kad buvo analizuojami tautos sąmonėje jau sakralūs tapę įvykiai, į tiriamąją medžiagą žvelgta be patoso, iš mokslinių tyrimų perspektyvos. Kadangi ši tyrimas tarpdisciplininis, sudėtinga, anot S. Zaksaitės, buvo suderinti istorijos mokslo, politologijos, kriminologijos ir teisės sąvokas bei prieigas. M. Rogers pastebėjo, kad ši knyga unikali tuo, kad įvykiai ir byla tiriami darant tris – viešojo diskurso, kaltininko ir aukos patirties – pjūvius. Anot diskusijoje dalyvavusio Vilniaus universiteto profesoriaus dr. Nerijaus Šepečio, studijoje pasitelkti aukos ir viešojo diskurso pjūviai padėjo suprasti ir permąstyti, kaip vyko byla, koks nusikaltimas buvo padarytas. Vilniaus universiteto docentė dr. Dalia Bukelevičiūtė taip pat akcentavo šios knygos kaip tarpdisciplininio tyrimo vertę. Įprastai būna istorinis ir teisinis įvykių vertinimai, ir neretai jie nesutampa. O šioje studijoje bandoma rasti kompromisą tarp šių dviejų vertinimų. Knygoje bandoma atsakyti, kaip po įvykių buvo ieškoma teisingumo. Reikšmingą studijos dalį sudaro aukų patirčių analizė. M. Rogers, rinkusi ir tyrusi šias patirtis, teigė, kad įvykių aukos, liudininkai pripažino, jog jau vien tai, kad įvyko teisminiai procesai ir buvo paskelbti nuosprendžiai, padėjo jiems pasijusti, kad teisingumas pasiektas. Jų sąmonėje tik M. Gorbačiovas iškyla kaip vienintelė simbolinė figūra, likusi nenubausta. Įdomu tai, kad, anot S. Zaksaitės, M. Gorbačiovo atsakomybės klausimas buvo tarsi jungiamoji grandis tarp aukų ir kaltinamųjų. Pastarieji jautėsi jo palikti ir išduoti. Kodėl M. Gorbačiovas net nebuvo apklaustas? Šis ir daugybė kitų dar neatsakytų klausimų, taip pat ir kada nors visuomenei tapsiantys prieinami 700 bylos tomų, renginio dalyvių manymu, bus paskata šiuos istorinius įvykius dar ištisus dešimtmečius analizuoti įvairių disciplinų pjūviais. Mokslo studiją galite rasti čia. Projektą „Sausio 13-osios byla ir įvykiai: teisinis, kriminologinis ir istorinis tyrimas“ (SAUSIO13) ir jo pagrindu parengtos mokslo studijos leidybą pagal Valstybinės lituanistinių tyrimų ir sklaidos 2016–2024 metų programą finansavo Lietuvos mokslo taryba (LMTLT), sutarties Nr. S-LIP-20-71.
LSMC Teisės institutui vadovaus dr. Dovilė Pūraitė-Andrikienė
Nuo 2026 m. sausio 6 d. Lietuvos socialinių mokslų centro Teisės institutui (toliau – LSMC TI) pradeda vadovauti dr. Dovilė Pūraitė-Andrikienė, 2025 m. pabaigoje laimėjusi atranką į LSMC direktoriaus pavaduotojo – TI vadovo pareigas. Dr. D. Pūraitė-Andrikienė Lietuvos teisės institute, o vėliau – LSMC Teisės institute, mokslo darbuotoja dirba jau nuo 2018 metų. Pagrindinės jos mokslinių interesų ir tyrimų sritys yra Lietuvos ir lyginamoji konstitucinė teisė, konstitucinė justicija, žmogaus teisės, pažeidžiamų visuomenės grupių teisinė apsauga, Europos Sąjungos teisė. Mokslininkė yra paskelbusi daugiau nei 35 mokslines publikacijas (monografijas, studijas, straipsnius). Didelė jų dalis publikuota „Web of Science“ ir (arba) „Scopus“ duomenų bazėse indeksuotuose leidiniuose, tarptautiniu mastu pripažintose leidyklose, buvo kelių kolektyvinių leidinių mokslinė redaktorė. Taip pat Dovilė yra Vilniaus universiteto Teisės fakulteto docentė, nuo 2022 m. – Lietuvos mokslų akademijos Jaunosios akademijos narė. 2023–2025 m. ji ėjo Lietuvos mokslo tarybos mokslo ir inovacijų patarėjos pareigas Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijoje. Sveikiname kolegę Dovilę ir linkime sėkmės bei įkvėpimo vadovaujant teisės mokslininkų komandai, tęsiant ir plėtojant Instituto mokslinę veiklą. Nuoširdžiai dėkojame dr. Ingridai Mačernytei-Panomariovienei, vadovavusiai LSMC TI nuo 2021 m. pradžios. Jos vadovavimo laikotarpiu Instituto mokslininkai aktyviai vykdė tyrimus, skelbė straipsnius tarptautiniuose žurnaluose, knygų skyrius ir monografijas – prestižinėse leidyklose, dalyvavo nacionaliniuose ir tarptautiniuose projektuose. Linkime Ingridai sėkmingai tęsti mokslinį darbą, įkvepiančių idėjų ir prasmingų tyrimų.
Nauja LSMC Teisės instituto monografija apie vaiko teisių įgyvendinimą Vidurio ir Rytų Europos regione
Nors vaikai šiuo metu tiek nacionalinėse, tiek tarptautinėse teisinėse sistemose visuotinai pripažįstami žmogaus teisių turėtojais, vis dėlto realiame gyvenime vaiko teisių įgyvendinimas susiduria su kliūtimis. Tad pagrindinis LSMC Teisės instituto parengtos monografijos „Children’s Rights in Central and Eastern Europe: Comparative Analysis with a Spotlight on Lithuania“ (liet. „Vaiko teisės Vidurio ir Rytų Europoje: lyginamoji analizė, ypatingą dėmesį skiriant Lietuvai“) tikslas buvo prisidėti prie vaiko teisių apsaugos sistemų tobulinimo pateikiant įrodymais grįstas įžvalgas ir rekomendacijas. Knygoje trijų Baltijos šalių, Lenkijos, Slovėnijos, Vengrijos, Kroatijos ir Rumunijos tyrėjai nagrinėja įvairius vaiko teisių aspektus, įtvirtintus Vidurio ir Rytų Europos regiono konstitucinėje, civilinėje, administracinėje, darbo ir baudžiamojoje teisėje, taip pat aptariami nauji XXI amžiui būdingi klausimai (įtraukusis ugdymas, tautinių mažumų vaikų teisės, vaikų privatumo ir asmens duomenų apsauga ir kt.). Šioje monografijoje taikoma lyginamoji Lietuvos ir kitų šalių teisinių sistemų analizė ypač vertinga politikos formuotojams, praktikams ir akademinei bendruomenei, nes leidžia identifikuoti gerąsias praktikas ir pasimokyti iš skirtingų šalių patirties. Tuo pat metu šis leidinys užpildo spragą akademinėje literatūroje, sutelkdamas dėmesį į Vidurio ir Rytų Europos regioną, kuris pasaulinėse diskusijose apie vaikų teises dažnai likdavo nepakankamai atstovaujamas ir analizuojamas. Suinteresuota auditorija tarptautiniu mastu pripažintoje leidykloje „Springer Nature“ atvirąja prieiga išleista knyga galės naudotis be jokių finansinių įsipareigojimų. Kolektyvinės monografijos atvirąja prieiga publikavimą parėmė Lietuvos mokslo taryba (LMTLT), skyrusi finansavimą LSMC Teisės instituto projektui „Tarpdisciplininis įvairių šalių mokslininkų dialogas vaiko teisių tema: kolektyvinės monografijos užsienio leidykloje publikavimas“ (VAIKAI), sutarties Nr. S-LISs-25-3. Su atviros prieigos knyga anglų kalba galima susipažinti čia.
Moksliniame straipsnyje – teisinio apkaltos reguliavimo Lietuvoje problematika
Žurnale „Journal of the University of Latvia. Law“ publikuotas Lietuvos socialinių mokslų centro Teisės instituto mokslininkės dr. Dovilės Pūraitės-Andrikienės parengtas straipsnis „Impeachment Proceedings in Lithuania: Model, Problems of Implementation, and Possibilities of Improvement“ („Apkaltos procesas Lietuvoje: modelis, įgyvendinimo problemos ir tobulinimo galimybės“). Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo (toliau – Konstitucinis Teismas, Teismas) praktika nagrinėjant apkaltos bylas yra išskirtinai plati. Vis dėlto, anot mokslininkės, paskutinių Teismo išvadų apkaltos bylose įgyvendinimo problemos kelia klausimų dėl teisinio apkaltos proceso reguliavimo optimalumo. Didelę dalį problemų, susijusių su Konstitucinio Teismo išvadų įgyvendinimu apkaltos bylose, lemia tai, kad apkaltos procese Lietuvoje dalyvauja dvi institucijos: Konstitucinis Teismas sprendžia, ar asmens veiksmai prieštarauja (ar neprieštarauja) Konstitucijai ir ar šie veiksmai šiurkščiai ją pažeidė, o Seimas priima galutinį sprendimą – ar dėl Konstitucijai prieštaraujančių veiksmų pašalinti asmenį iš pareigų. Straipsnyje autorė aptaria poreikį, prielaidas ir galimybes tobulinti teisinį apkaltos proceso reguliavimą Lietuvoje. Teisės aktų pakeitimai gal ir neišspręstų visų aptartų problemų, tačiau bent iš dalies jas sušvelnintų. Su atviros prieigos straipsniu anglų kalba galima susipažinti čia.
Mokslininkės pranešime – daugialypės diskriminacijos ir darbo pajamų sąsajos
Lietuvos socialinių mokslų centro Teisės institute įgyvendinamo podoktorantūros stažuotės projekto „Daugialypės diskriminacijos ir darbo pajamų analizė: Europos valstybių teisinio reguliavimo lyginamasis tyrimas“ (MEDALIC) mokslininkė stažuotoja dr. Raimonda Bublienė dalyvavo Bergamo mieste (Italija) ADAPT Tarptautinės aukštojo mokslo mokyklos darbo ir pramoninių santykių srityje (angl. ADAPT’s International School of Higher Education in Labour and Industrial Relations) organizuotoje 15-ojoje tarptautinėje konferencijoje „Darbas ir nedarbas šiandien: problemos peržvalga tarpdisciplininiu požiūriu“ (angl. Work and Non-Work, Today. Reframing the Issue through an Interdisciplinary Perspective). Joje dr. R. Bublienė skaitė pranešimą tema „Darbo pajamos ir daugialypės diskriminacijos dimensija“ (angl. Labour Income and Dimension of Multiple Discrimination). Konferencijos dalyviams ji pristatė šiuo metu įgyvendinamo MEDALIC projekto mokslinio tyrimo problematiką ir metodologiją. Mokslininkė, aptardama daugialypės diskriminacijos reiškinį, teigė, kad asmenys vienu metu gali priklausyti kelioms pažeidžiamoms grupėms ir dėl to patirti specifines diskriminacijos formas. Pavyzdžiui, lyčių ir rasės stereotipų sankirta gali reikšmingai nepalankiai paveikti imigrantes moteris. Pagrindinės tokios diskriminacijos nulemtos darbo rinkos problemos – galimybė įsidarbinti ir teisinis reglamentavimas dėl vienodo atlyginimo už vienodą ar vienodos vertės darbą vyrams ir moterims, kuris tiesiogiai veikia darbo pajamas. Papildomų iššūkių kelia ir fragmentiška antidiskriminacinės teisės sistema, nepakankamas teisminis atsakas ir ribotos galimybės spręsti darbo pajamų nelygybę vien tik teisinėmis priemonėmis. Todėl, pasak mokslininkės, būtina analizuoti, kaip darbo pajamų ir daugialypės diskriminacijos sąsajos pasireiškia darbo santykiuose ES teisės ir ESTT praktikos kontekste, remiantis statistiniais duomenimis pagal lytį, amžių ir kitus diskriminacijos pagrindus.
Straipsnyje nagrinėjamas Jungtinių Tautų neįgaliųjų teisių konvencijos ir Konstitucijos suderinamumo klausimas veiksnumo cenzo aspektu
Žurnale „Access to Justice in Eastern Europe“ publikuotas Lietuvos socialinių mokslų centro Teisės instituto mokslininkės dr. Dovilės Pūraitės-Andrikienės parengtas straipsnis „Legal Capacity and Electoral Rights in Lithuania: The Issue of Compatibility between the Constitution and the UN Convention on the Rights Persons with Disabilities“. Autorė savo publikacijoje atkreipia dėmesį į iki šiol Lietuvoje opią problemą – asmenys su negalia, kuriems teismo sprendimu nustatytas neveiksnumas, negali naudotis savo politinėmis teisėmis – balsuoti ir kandidatuoti. 2010 metais Lietuva ratifikavo Jungtinių Tautų neįgaliųjų teisių konvenciją (toliau ir – Konvencija), kurios 29 straipsnis aiškiai įtvirtina, jog visi asmenys su negalia turi teisę ne tik balsuoti, bet ir būti renkami. Vis dėlto šios nuostatos įgyvendinimas susidūrė su konstituciniais apribojimais – Lietuvos Konstitucija numato, kad rinkimuose nedalyvauja piliečiai, kurie teismo pripažinti neveiksniais. Taigi, Lietuva, siekdama įgyvendinti tarptautinius žmogaus teisių standartus ir užtikrinti lygybę visiems piliečiams, turėtų atlikti veiksnumo cenzo korekcijas. Ir, anot dr. D. Pūraitės-Andrikienės, vien įstatymų pakeitimai šios problemos neišspręstų – tam reikalingos Konstitucijos pataisos. Paskata Lietuvoje diskutuoti dėl Konstitucijos keitimo veiksnumo cenzo aspektu galėtų būti ir kitų ES valstybių, sėkmingai reformavusių savo teisines sistemas ir suderinusių jas su Konvencija, pavyzdys. Su atviros prieigos straipsniu anglų kalba galima susipažinti čia.
LR Seimo komiteto posėdyje – Teisės instituto mokslininkės pranešimas
Spalio 15 d. Lietuvos socialinių mokslų centro Teisės instituto vyriausioji mokslo darbuotoja Agnė Limantė dalyvavo LR Seimo Žmogaus teisių komiteto posėdyje, kuriame pristatė pranešimą „Neteisėto vaikų išvežimo bylos Lietuvos teismų praktikoje“. Dr. A. Limantė į šį posėdį, kur svarstytas geriausių vaiko interesų vertinimo ir pagalbos užtikrinimo klausimas nagrinėjant neteisėto vaikų išvežimo bylas, pakviesta neatsitiktinai – Teisės instituto mokslininkė yra atlikusi ne vieną tyrimą tarptautinės privatinės šeimos teisės srityje ir paskelbusi mokslinių publikacijų, kurių tyrimo objektas yra būtent neteisėto vaikų išvežimo bylos ir su jomis susijusi teismų praktika. Dr. A. Limantė pateikė kasmet į Lietuvą galimai neteisėtai įvežamų ir iš jos išvežamų vaikų statistiką, aptarė tokias situacijas reguliuojančius tarptautinės teisės instrumentus ir plačiau pristatė vaiko negrąžinimo pagrindus, kuriais, nagrinėdami minėtas bylas, savo sprendimus grindžia Lietuvos teismai. Pasak A. Limantės, dauguma Lietuvos teismų nagrinėjamų bylų susiję su vaikais, kurių bent vienas iš tėvų yra lietuvis, tam tikru laiku išvykęs gyventi ir dirbti į užsienio valstybę, tačiau vėliau, poros santykiams nutrūkus, grįžęs į Lietuvą, kartu atsivežęs vaiką ir (ar) laiku jo negrąžinęs į gyvenamąją vietą. Tėvas, iš kurio buvo pagrobtas vaikas, turi teisę kreiptis į teismą su prašymu dėl vaiko grąžinimo į kilmės valstybę. Šias situacijas reguliuoja du tarptautinės teisės instrumentai – 1980 m. Hagos konvencija dėl tarptautinio vaikų grobimo civilinių aspektų ir Reglamentas „Briuselis IIb“. Pagrindinis 1980 m. Hagos konvencijos dėl tarptautinio vaikų grobimo civilinių aspektų principas yra skubus neteisėtai išvežto ar laikomo vaiko grąžinimas į jo įprastinės gyvenamosios vietos valstybę. Remiantis Hagos konvencija, pirmiausia vaikas turėtų būti grąžintas į kilmės šalį ir tuomet šios šalies teismas turėtų spręsti, su kuriuo iš tėvų turėtų gyventi vaikas. Taigi vaiko grąžinimo byla, anot mokslininkės, yra tarsi tarpinė byla, joje sprendžiama tik dėl vaiko grąžinimo, bet ne dėl vaiko gyvenamosios vietos nustatymo. Vis dėlto Konvencijos 13-ajame straipsnyje numatyti ir vaiko negrąžinimo pagrindai, pvz., kai nustatoma, kad buvo gautas kito iš tėvų sutikimas išvežti vaiką arba kad vaiką grąžinus jam būtų padaryta fizinė ar psichologinė žala, arba vaikas paklius į kitą netoleruotiną situaciją. Taip pat labai svarbus principas, kuriuo vadovaujasi Lietuvos teismai spręsdami dėl vaiko grąžinimo, yra vaiko išklausymas, atsižvelgimas į jo nuomonę. Didžiuojamės, kad svarstant vieną iš parlamentinės kontrolės klausimų – vaiko interesų užtikrinimą neteisėto vaikų išvežimo bylose – bendrai šios srities problematikai pristatyti į Seimo Žmogaus teisių komiteto posėdį buvo pakviesta Teisės instituto mokslininkė. Nuoroda į 2025-10-15 d. LR Seimo Žmogaus teisių komiteto posėdžio vaizdo įrašą.