Nepaisant kultūrinių ir teisinių skirtumų, sharentingʼas (angl. sharing (dalijimasis) + parenting (tėvystė)), arba tėvų polinkis fiksuoti ir viešinti savo vaikų gyvenimo akimirkas internete, yra pasaulinis reiškinys, jau skaičiuojantis trečią dešimtmetį. Vis dėlto pripažįstama, kad tokia plačiai paplitusi tėvų asmeninės saviraškos forma kelia nemažai etinių ir teisinių problemų. Kyla grėsmė vaikų teisei į privatumą, nes jų atvaizdai ir asmeninė informacija viešinami be jų sutikimo, be to, tai gali lemti ilgalaikes pasekmes, tokias kaip skaitmeninės tapatybės vagystė, elektroninės patyčios ar netinkamas, nusikalstamas atvaizdų panaudojimas.

Skyriuje „Balancing public and private. Sharenting and child rights in the Baltic States“ (publikuotas monografijoje „Transdisciplinary Perspectives on Sharenting. Parenting, Privacy, and Consent“, Routledge, 2026) LSMC Teisės instituto mokslininkės dr. Kristina Ambrazevičiūtė ir dr. Agnė Limantė bei Tartu universiteto prof. Merle Eriksen nagrinėja dalijimosi informacija apie vaikus internete reiškinį vaikų teisių apsaugos požiūriu Lietuvoje, Latvijoje ir Estijoje. Tyrėjos atkreipia dėmesį, kad nė viena iš šių valstybių  nėra sukūrusi specialiai sharentingʼui skirto teisinio reguliavimo ar aiškių gairių. Atsižvelgiant į tokį teisinio reguliavimo nebuvimą, šiame skyriuje vertinama, ar šiuo metu galiojanti teisė užtikrina veiksmingą vaikų apsaugą, kai jų skaitmeninė tapatybė formuojama internete dar prieš jiems įgyjant galimybę savarankiškai spręsti dėl savo tapatybės viešinimo.

Atlikusios empirinį tyrimą mokslininkės daro išvadą, kad visos trys Baltijos valstybės turi pakankamą teisinį pagrindą spręsti su sharentingʼu susijusias situacijas. Šį pagrindą sudaro konstitucinė teisė į privatų gyvenimą, vaiko teisė išreikšti savo nuomonę, tėvų pareigų ir atsakomybės apibrėžimas bei vaiko interesų prioriteto principas. Todėl veiksmingiausias šioje srityje kylančių problemų ir grėsmių sprendimo būdas būtų ne naujų teisinių priemonių kūrimas, bet sistemingas švietimas ir praktinių gairių tėvams rengimas, nes, pasak tyrėjų, Baltijos valstybėse pagrindinė problema kyla ne dėl tėvų piktavališkumo, o dėl informuotumo ir supratimo stokos apie galimas vaiko skaitmeninio pėdsako pasekmes.

Su monografija, kurioje publikuotas LSMC TI ir Tartu universiteto mokslininkių skyrius, galima susipažinti ir ją įsigyti čia