[:lt]
Lietuvos teisėje įtvirtinus juridinio asmens baudžiamosios atsakomybės visumos doktrinos modelį, galima pastebėti tam tikrą teisinio reglamentavimo nenuoseklumą, kuomet kai kuriais atvejais paliekama iki Baudžiamojo proceso kodekso pakeitimų galiojusi sąlyga nustatyti juridinio asmens naudai nusikalstamą veiką padariusį fizinį asmenį.
Tokia išvada pateikiama Lietuvos teisės instituto (LTI) mokslininkės Rasos Tirylytės-Zeleninos paskelbtame mokslo straipsnyje „Nauji juridinio asmens baudžiamosios atsakomybės kriterijai Lietuvos Respublikos teisėje“. Straipsnyje analizuojami juridinio asmens baudžiamosios atsakomybės taikymo kriterijų pokyčiai 2016 m. lapkričio 10 d. atlikus Baudžiamojo kodekso 20 str. ir Baudžiamojo proceso kodekso 387 str. pakeitimus.
Mokslininkė pažymi, kad poreikis įtvirtinti juridinio asmens baudžiamosios atsakomybės visumos doktrinos modelį Lietuvos teisėje mokslininkų buvo konstatuotas dar 2003 m., šie pasiūlymai buvo įgyvendinti tik atlikus atitinkamus pakeitimus 2016 m. Juridinio asmens baudžiamosios atsakomybės visumos modelis į Lietuvos baudžiamąją teisę istoriškai atėjo su Lietuvos siekiu tapti EBPO nare ir šio tikslo sąlygota intencija ratifikuoti 1997 m. Konvenciją dėl kovos su užsienio šalių pareigūnų papirkimu tarptautiniuose verslo sandoriuose.
Straipsnio išvadose rašoma, jog šie pakeitimai žengė paskui kitų užsienio valstybių, pripažįstančių nuasmenintą juridinio asmens baudžiamąją atsakomybę, praktiką, tačiau Lietuvoje nebuvo deramai atsižvelgta į teisinę bazę ir pagrindus, ant kurių šiandien juridinio asmens baudžiamosios atsakomybės institute jau yra sukonstruota visumos doktrina.
Mokslininkė rekomenduoja šį nenuoseklumą panaikinti pašalinant Baudžiamojo kodekso 20 str. 2 d. įtvirtintą privalomą juridinio asmens baudžiamosios atsakomybės imperatyvą baudžiamąja tvarka atsakyti tik tuo atveju, jei nusikalstama veika buvo padaryta juridinio asmens naudai ar interesais veikusio fizinio asmens.
Visą mokslininkės publikaciją galima skaityti čia: https://teise.org/wp-content/uploads/2018/08/Trilyte-Zelenina-2018_2-96.pdf
[:en]
Upon a model of the aggregation doctrine for the criminal liability of a legal person being established in Lithuanian law, a certain inconsistency of legal regulation can be observed where in certain cases, the condition that was valid prior to the amendments to the Code of Criminal Procedure to identify the natural person who has committed a criminal offence for the benefit of a legal person is left in place.
Such a conclusion is presented in the scientific article “New Criteria of Criminal Liability of a Legal Person in Lithuanian National Law” published by the Law Institute of Lithuania (hereinafter – LIL) researcher Rasa Tirylytė-Zelenina. The article analyses the changes to the criteria for the application of criminal liability of a legal person after the amendments to Article 20 of the Criminal Code and Article 387 of the Code of Criminal Procedure that were made on 10 November 2016.
The author notes that the need to establish a model of the aggregation doctrine for the criminal liability of a legal person in Lithuanian law had already been ascertained by scholars in 2003, but these proposals were only implemented after the relevant changes were made in 2016. Historically, the aggregation model for the criminal liability of a legal person came into Lithuanian criminal law together with Lithuania’s aspiration to become a member of the OECD and the intention conditioned by this goal to ratify the 1997 Convention on Combating Bribery of Foreign Public Officials in International Business Transactions.
The article concludes that these changes followed the practice of other foreign countries that recognise the depersonalised criminal liability of a legal person, but that in Lithuania, due regard was not given to the legal basis and grounds on which the aggregation doctrine is already constructed in the institution of criminal liability of a legal person today.
The author recommends eradicating this inconsistency by eliminating the mandatory imperative of criminal liability of a legal person established in Article 20(2) of the Criminal Code to only be held criminally liable in the case that the criminal act was committed by a natural person for the benefit or in the interests of the legal person.
The author’s full publication can be read here: https://teise.org/wp-content/uploads/2018/08/Trilyte-Zelenina-2018_2-96.pdf
[:]