[:lt]

Neseniai vykusioje 21-ojoje tarptautinėje Europos kriminologų draugijos konferencijoje „EuroCrim 2021“ dalyvavo Lietuvos socialinių mokslų centro Teisės institute vykdomo tyrimo „Sausio 13-osios byla ir įvykiai: teisinis, kriminologinis ir istorinis tyrimas“ (SAUSIO13) vadovė dr. Salomėja Zaksaitė. Savo pranešimo „Criminal case of January 13: legal and criminological analysis“ (liet. Sausio 13-osios baudžiamoji byla: teisinė ir kriminologinė analizė) metu ji Europos kolegoms mokslininkams pristatė atliekamo tyrimo pirmojo etapo rezultatus.

„Karo nusikaltimai yra ganėtinai nauja tema kriminologijos pasaulyje, – savo pristatymą pradėjo S. Zaksaitė, – todėl, remiantis tradicinėmis kriminologinėmis teorijomis, juos sunku interpretuoti.“ Vienas iš galimų paaiškinimų yra „piktos agresijos“ teorija (angl. angry aggression theory). Remiantis ja, žmonėms, kurie dalyvauja smurtinėse operacijose (Sausio 13-osios bylos kontekste – SSRS jėgos struktūrų kariškiams), yra būdinga nuolatinio nerimo ir sužadinimo (angl. arousal) būsena. Įvairaus pobūdžio veiksmus jie linkę interpretuoti kaip grėsmingus, todėl, reaguodami į tokį (įsivaizduojamą) pavojų, elgiasi agresyviai. Kitos, pastaruoju metu kuriamos, mišrios ar tradicinės „proziškos“ kriminologijos teorijos (pavyzdžiui, frustracijos dėl statuso teorija, persipynusi su atpirkimo ožio teorijos elementais), pasak tyrėjos, taip pat tinkamos Sausio 13-osios įvykiams aiškinti.

„Kriminologinis žvilgsnis, – apibendrindama pirmąją savo pristatymo dalį tęsė SAUSIO13 projekto vadovė, – padeda suvokti tragiškus įvykius ne vien per kognityvinę, racionalaus pasirinkimo prizmę, t. y. kareiviai matomi ne vien kaip akivaizdžiai neteisėto įsakymo vykdytojai, bet kaip klystantys žmonės, kurių gebėjimas priimti savarankiškus sprendimus buvo apsunkintas dėl stipraus streso, susilpnėjusios savikontrolės, pasidavimo destruktyviam impulsui, emocinio susijaudinimo, indoktrinacijos ir istorinių aplinkybių neišmanymo.“ Lengviau yra pasiduoti smerkimo bangai matant tik konkretaus kareivio veiksmus, tačiau atitolinus vaizdą ir pažiūrėjus į bendrą įvykių visumą galima pamatyti, kad Sausio 13-osios įvykius lėmė ne sąmoningas ir blaivus kaltininkų protas, o neadekvatus baimės, keršto ir būtinosios ginties jausmas.

Teisinė perspektyva, pasak tyrėjos, su retomis išimtimis akcentuoja racionalų šios sudėtingos priežastingumo grandinės elementą. „Vis dar gaji „viskas arba nieko“ pozicija, kuria remiantis manoma, jog jeigu kariškis buvo pakaltinamas, jis turėjo suprasti ir įvertinti akivaizdžiai neteisėto įsakymo (žudyti) vykdymo pasekmes“, – teigė Salomėja Zaksaitė.

Deja, bet teismų praktikoje tokie kontekstiniai veiksniai dažnai „apkarpomi“, tad neįmanoma nustatyti, ar kaltininkas nebuvo dar labiau įsibauginęs už nukentėjusįjį, ar pagal tam tikrus subkultūrinius kodus nukentėjusysis, anot kaltininko, neva tai buvo „nusipelnęs“ bausmės, ir ar išvis kaltininkas suvokė daromą žalą. Viena vertus, tai yra nieko naujo (galbūt teisinė sistema pajėgi veikti tik neišvengiamai redukuodama žmogiškųjų santykių subtilybes į schematizuotas teisines konstrukcijas), antra vertus – kai kurios teisinės konstrukcijos Sausio 13-osios bylos kontekste atrodo pernelyg dirbtinai. „Ypač tai pasakytina apie akivaizdžiai neteisėto įsakymo suvokimo interpretavimą ir apie tai, kad taip ir nebuvo išspręstas vado (t. y. Michailo Gorbačiovo) atsakomybės klausimas“, – užbaigdama pristatymą sakė tyrėja.

Daugiau informacijos apie dr. Salomėjos Zaksaitės vadovaujamą projektą SAUSIO13 rasite čia.

[:]