Spalio 15 d. Lietuvos socialinių mokslų centro Teisės instituto vyriausioji mokslo darbuotoja Agnė Limantė dalyvavo LR Seimo Žmogaus teisių komiteto posėdyje, kuriame pristatė pranešimą „Neteisėto vaikų išvežimo bylos Lietuvos teismų praktikoje“. Dr. A. Limantė į šį posėdį, kur svarstytas geriausių vaiko interesų vertinimo ir pagalbos užtikrinimo klausimas nagrinėjant neteisėto vaikų išvežimo bylas, pakviesta neatsitiktinai – Teisės instituto mokslininkė yra atlikusi ne vieną tyrimą tarptautinės privatinės šeimos teisės srityje ir paskelbusi mokslinių publikacijų, kurių tyrimo objektas yra būtent neteisėto vaikų išvežimo bylos ir su jomis susijusi teismų praktika. Dr. A. Limantė pateikė kasmet į Lietuvą galimai neteisėtai įvežamų ir iš jos išvežamų vaikų statistiką, aptarė tokias situacijas reguliuojančius tarptautinės teisės instrumentus ir plačiau pristatė vaiko negrąžinimo pagrindus, kuriais, nagrinėdami minėtas bylas, savo sprendimus grindžia Lietuvos teismai.
Pasak A. Limantės, dauguma Lietuvos teismų nagrinėjamų bylų susiję su vaikais, kurių bent vienas iš tėvų yra lietuvis, tam tikru laiku išvykęs gyventi ir dirbti į užsienio valstybę, tačiau vėliau, poros santykiams nutrūkus, grįžęs į Lietuvą, kartu atsivežęs vaiką ir (ar) laiku jo negrąžinęs į gyvenamąją vietą. Tėvas, iš kurio buvo pagrobtas vaikas, turi teisę kreiptis į teismą su prašymu dėl vaiko grąžinimo į kilmės valstybę. Šias situacijas reguliuoja du tarptautinės teisės instrumentai – 1980 m. Hagos konvencija dėl tarptautinio vaikų grobimo civilinių aspektų ir Reglamentas „Briuselis IIb“.
Pagrindinis 1980 m. Hagos konvencijos dėl tarptautinio vaikų grobimo civilinių aspektų principas yra skubus neteisėtai išvežto ar laikomo vaiko grąžinimas į jo įprastinės gyvenamosios vietos valstybę. Remiantis Hagos konvencija, pirmiausia vaikas turėtų būti grąžintas į kilmės šalį ir tuomet šios šalies teismas turėtų spręsti, su kuriuo iš tėvų turėtų gyventi vaikas. Taigi vaiko grąžinimo byla, anot mokslininkės, yra tarsi tarpinė byla, joje sprendžiama tik dėl vaiko grąžinimo, bet ne dėl vaiko gyvenamosios vietos nustatymo.
Vis dėlto Konvencijos 13-ajame straipsnyje numatyti ir vaiko negrąžinimo pagrindai, pvz., kai nustatoma, kad buvo gautas kito iš tėvų sutikimas išvežti vaiką arba kad vaiką grąžinus jam būtų padaryta fizinė ar psichologinė žala, arba vaikas paklius į kitą netoleruotiną situaciją. Taip pat labai svarbus principas, kuriuo vadovaujasi Lietuvos teismai spręsdami dėl vaiko grąžinimo, yra vaiko išklausymas, atsižvelgimas į jo nuomonę.
Didžiuojamės, kad svarstant vieną iš parlamentinės kontrolės klausimų – vaiko interesų užtikrinimą neteisėto vaikų išvežimo bylose – bendrai šios srities problematikai pristatyti į Seimo Žmogaus teisių komiteto posėdį buvo pakviesta Teisės instituto mokslininkė.
Nuoroda į 2025-10-15 d. LR Seimo Žmogaus teisių komiteto posėdžio vaizdo įrašą.