[:lt]
Pasirodė naujas Lietuvos teisės instituto (LTI) ir Vilniaus universiteto leidinio „Kriminologijos studijos“ numeris. Jame be kitų darbų paskelbti ir keturiuose mokslo straipsniuose pristatyti 2015-2016 metais LTI atliktų mokslinių tyrimui rezultatai.
Viena iš publikacijų naujame numeryje – dr. Gintauto Sakalausko „Nusikaltimų prevencijos programų Lietuvoje nuostatos: tarp absurdo ir kokybės“. Straipsnyje dviejų paskutinių Lietuvoje patvirtintų nusikaltimų prevencijos programų pavyzdžiu analizuojami nusikaltimų prevencijos pagrindai, kertinės nuostatos, veiksmingumo prielaidos ir ideologinis kontekstas.
Nusikaltimų prevencijos siekiai ir kuriamos priemonės jiems įgyvendinti priklauso nuo požiūrio į nusikalstamo elgesio esmę, kurį formuoja ir vyraujantis socialinis tikėjimas, ir turimos kriminologinės žinios bei noras ir gebėjimas jomis pasinaudoti. Nusikaltimų prevencijos karžygiai dažniausiai sulaukia visokeriopo palaikymo, nepaisant kylančios grėsmės dydžio bei realumo, taip pat pasirinktų ir siūlomų priemonių (ginklų) veiksmingumo. Todėl viena iš kriminologijos mokslo užduočių yra siūlomus nusikaltimų prevencijos modelius, nuostatas, priemones kritiškai įvertinti per sukauptų žinių ir reflektuotos praktikos prizmę, tai ir mėginama padaryti šiame straipsnyje, skatinant tolesnę mokslinę diskusiją.
Straipsnyje mokslininkas pateikia išvadas, kad nusikaltimų (arba nusikalstamumo) prevencija labai dažnai skamba kaip geras ir įtikinamas ketinimas, tačiau dekonstravus už šio ketinimo slypinčių nuostatų prasmę ir pagrįstumą neretai akivaizdu, kad, nepaisant gražaus rūbo, apie kurį kalba jo siuvėjai, karalius visgi pasirodo besąs nuogas.
Per 27 nepriklausomybės metus Lietuvoje buvo sukurta daug ir įvairių nusikaltimų prevencijai skirtų programų, labai skirtingų savo turiniu, apimtimi ir kokybe. Šiuos skirtumus iš dalies galima paaiškinti radikaliais socialiniais, ekonominiais, teisiniais ir politiniais pokyčiais, kurie vertė greitai ieškoti vienų ar kitų nusikalstamo elgesio problemų sprendimų, laiko ir žinių trūkumu, patirties stoka. Tačiau net ir praėjus daugiau nei ketvirčiui amžiaus, ligi šiol jaučiama pernelyg didelė buvusios totalitarinės sistemos įtaka nusikalstamo elgesio ir jo prevencijos galimybių suvokimui.
Tai, kad 2015 m. dvi Lietuvos Respublikos Seimo nutarimais priimtos programos – Viešojo saugumo plėtros programa ir Kovos su korupcija programa – yra įvilktos į kokybiškai skirtingus rūbus, kurie leidžia prognozuoti ir labai skirtingą šiose programose numatytų nuostatų įgyvendinimo bei veiksmingumo perspektyvą, verčia diskutuoti apie vis dar labai eklektišką ir nevienalytį kriminologijos mokslo ir kriminologų žinių panaudojimą kuriant nusikaltimų prevencijos programas Lietuvoje.
Šis straipsnis parengtas įgyvendinant Lietuvos teisės instituto ilgalaikių institucinių mokslinių tyrimų ir eksperimentinės (socialinės, kultūrinės) plėtros programą “Subalansuotos baudžiamosios politikos ir efektyvios nusikaltimų prevencijos link: visuomenės saugumo stiprinimo galimybių žmogaus teisių apsaugos kontekste tyrimai”. Daugiau apie programą.
Visą dr. G.Sakalausko straipsnį galima rasti čia.
[:]