NAUJIENOS

Pasirodė naujas „Teisės problemų“ numeris

[:lt]

Vasarai įpusėjus dienos šviesą išvydo naujas Lietuvos teisės instituto (LTI) leidinio „Teisės problemos“ numeris.

Viena iš keturių naujai paskelbtų publikacijų – LTI mokslininkės dr. Aušros Rauličkytės ir VU TSPMI docentės dr. Ingos Vinogradnaitės straipsnis „Teisinio sektoriaus reformos iššūkiai Moldovoje“. Straipsnyje analizuojami teisinio sektoriaus reformos Moldovoje iššūkiai ir nesėkmių priežastys. Darbo pradžioje aptariama, kodėl pagrįsta tvirtinti, kad teisinio sektoriaus reforma Moldovoje nėra sėkminga ir kokios to priežastys.

Moldovos atvejo analizė mokslininkėms leido išryškinti nerezultatyvių reformų mechanizmą, kuris padeda geriau suprasti europeizacijos literatūroje minimą aiškinimą, kad pokyčiai nevyksta, jei pokyčių kaštai sprendimų priėmėjams yra didesni nei laukiama nauda. Pripažįstant, kad veikėjai yra instrumentiškai racionalūs, aiškintasi, kokios aplinkybės lemia tai, kad reformatoriams galiausiai tampa racionalu nepabaigti reformų.

Kaip rodo straipsnyje pateikiami argumentai, Moldovoje labiausiai strigo de facto teisinės valstybės tiek, kiek tai susiję su teisinio sektoriaus veikėjų ir politinių institucijų elgesio pokyčiais, būtinais nešališkam ir beasmeniam teisės taikymui, įtvirtinimas, kitaip sakant, pakeistos formalios taisyklės nereiškia elgesio pokyčių. Svarbu tai, kad elgesio nekeičia net ir reformą remiantys veikėjai. Tokį „pokytį“ galima vadinti absorbavimu. Elgesio pokytis reikalauja įtvirtinti tokias institucijas, kurios užtikrintų, kad veikėjams elgtis naujuoju būdu yra racionaliau (labiau apsimoka) nei elgtis senuoju būdu. Teisinio sektoriaus reformos kontekste tokios institucijos yra įvairios atskaitomybės institucijos. Reforma nebus sėkminga, jei reformatoriams pritrūks valios veiksmingų atskaitomybės institucijų steigimui.

Kaip rodo straipsnyje pateikiami argumentai, tiek vidaus, tiek išorės veiksniai paaiškina, kodėl tokios veiksmingos atskaitomybės institucijos nebuvo įsteigtos. Politinis nestabilumas silpnina administracinius gebėjimus, kurie galėtų užtikrinti nuoseklų suplanuotos reformos įgyvendinimą, o prisidedant ir visuomenės nepasitenkinimui politikai išnaudoja reformą kaip elektorato pritraukimo įrankį, žadėdami greitus rezultatus ir savo pažadus sutvirtindami įvairiomis naujomis iniciatyvomis dėl reformos krypčių ir priemonių. Donorų orientacija į kiekybinius rezultatus, reformos „skubinimas“ ir atlaidus požiūrius į įvairius smulkius prodemokratiško elito „nusižengimus“ taip pat nemotyvuoja siekti nuoseklaus reformos įgyvendinimo.

Tikėtina, kad šiame straipsnyje identifikuotas mechanizmas galėtų paaiškinti ir kitose Rytų partnerystės šalyse vykdomų reformų nesėkmes, tačiau mokslininkės teigia, kad tokiai hipotezei patikrinti reikėtų atlikti naujus tyrimus.

Visą publikacijos tekstą galima rasti čia: https://teise.org/wp-content/uploads/2017/07/Raulickyte-Vinogradnaite-2017-1.pdf

[:]