[:lt]

Nors tarptautinių sutarčių teisė – tema svarbi tiek moksline, tiek praktine prasme, iki šiol Lietuvoje šiai teisės sričiai skirta nedaug mokslo darbų. Šią spragą bent iš dalies užpildyti siekia naujai išleista Lietuvos teisės instituto mokslininkių dr. Agnės Limantės ir Aistės Augustauskaitės monografija „Tarptautinių sutarčių ir kitų tarptautinio pobūdžio susitarimų sudarymas: praktiniai aspektai ir poreikio tobulinti reguliavimą Lietuvoje vertinimas“.

Naujojoje monografijoje besidomintieji tarptautinės teisės subtilybėmis gali rasti ir teorinę analizę ir gausybę praktinių pavyzdžių. Monografijoje, analizuojant mokslinę literatūrą ir konkrečius praktinius pavyzdžius, mokslininkės tiria Lietuvos ir užsienio šalių tarptautinių sutarčių ir kitų tarptautinių susitarimų sudarymo praktiką.

Monografijoje detaliai apžvelgiama tarptautinių sutarčių ir kitų tarptautinių susitarimų samprata, jų sudarymo tvarkos skirtumai, vertinamas tarptautinių sutarčių ratifikavimo pagrindų nuoseklumas, prieštaravimo išlygoms tvarka bei jos probleminiai aspektai. Mokslo darbe taip pat analizuojama tarptautinių sutarčių pakeitimų ar papildymų priėmimo nacionalinės procedūros ypatumai bei laikino tarptautinių sutarčių taikymo galimybės. Tyrime siekiama identifikuoti pasaulio tendencijas, įvertinti nacionalinio reguliavimo tinkamumą, įvardinti ir aptarti praktikoje kylančias problemas.

Kaip patvirtino mokslininkų atliktas tyrimas, Lietuvos praktikoje nuolat kyla klausimų ir diskusijų dėl esamo nacionalinio reguliavimo tinkamumo, jo tobulinimo poreikio, tarptautinių sutarčių ir kitų tarptautinių susitarimų atskyrimo ir sudarymo tvarkos ypatumų. Atitinkamai ši mokslo monografija aktuali tiek moksline, tiek praktine prasme, be to svarbi nacionalinės teisės ir praktikos tobulinimui. Pasirinkta lyginamoji tyrimo perspektyva bei praktiniai įvairių valstybių tarptautinių sutarčių ir kitų susitarimų sudarymo tvarkos pavyzdžiai mokslininkėms leido nuodugniau pažvelgti į tyrimo objektą ir detaliau aptarti literatūroje dažnai vien teoriškai pristatomus probleminius klausimus.

Vienas pirminių monografijoje nagrinėjamų klausimų – tarptautinių sutarčių ir kitų tarptautinėje arenoje naudojamų instrumentų atskyrimas. Mokslininkių teigimu, bene sudėtingiausias klausimas, į kurį būtina atsakyti kvalifikuojant tarptautinį susitarimą, yra tarptautinės sutarties apibrėžimo elemento, nurodančio, kad tarptautinė sutartis – tai „tarptautinės teisės principų ir normų reglamentuotas“ susitarimas, įvertinimas.

Kaip nurodoma monografijoje, pagrindinis skirtumas tarp vienašalių deklaracijų ir tarptautinių sutarčių yra tai, kad vienašalės deklaracijos – tai vienašaliai vienos valstybės (tarptautinės organizacijos) aktai. Tarptautinės sutartys, priešingai, yra susitarimai tarp dviejų ar daugiau šalių ir čia svarbesnis ne geros valios, bet pacta sunt servanda principas. Priešingai nei šie du instrumentai, politiniai susitarimai – tai valstybių susitarimai, kuriais siekiama sukurti ne teisinius, o išimtinai politinio pobūdžio įsipareigojimus.

Nors, pavyzdžiui, kalbinės formuluotės galėtų būti gana konkretus tarptautinių sutarčių atskyrimo kriterijus, mokslininkės atkreipia dėmesį, kad to kriterijaus ne visada pakanka. Praktikoje valstybės skirtingai vartoja net analogišką terminiją, papildomų neaiškumų atsiranda dėl vertimų, taip pat teisinių ar kultūrinių skirtumų. Dėl šios priežasties, kaip teigiama monografijoje, valstybės vis dažniau pradeda naudoti „derybinius žodynėlius“, „terminijos gaires“, taip siekdamos aiškesnio lingvistinio skirtumo tarp tarptautinių sutarčių ir kitų susitarimų, bei pačiame susitarime neretai nurodo, ar ketina jį laikyti tarptautine sutartimi.

Lietuvoje atitinkamų terminijos gairių nėra, nors, monografijos autorių teigimu, jos galėtų būti naudingos tiek rengiant tarptautines sutartis, tiek politinius susitarimus bei padėtų užtikrinti nuoseklesnius, labiau suderintus ir teisiškai tvarkingesnius tekstus.

Monografijoje taip pat atkreipiamas dėmesys į tai, kad tiek 1969 m. Vienos konvencijoje, tiek Lietuvos nacionalinėje teisėje pateiktas tarptautinės sutarties apibrėžimas ne visuomet leidžia pakankamai aiškiai atskirti tarptautines sutartis nuo kitų tarptautinėje erdvėje naudojamų instrumentų. Vis dėlto, autorių nuomone, teisiniai neaiškumai turėtų būti sprendžiami ne keičiant tarptautinės sutarties apibrėžimą, o skiriant dėmesį konkrečių susitarimų, dėl kurių priskyrimo sprendžiama, detalesnei analizei.

 Monografija prieinama Lietuvos teisės instituto interneto puslapyje.

[:]