LIETUVOS SOCIALINIŲ MOKSLŲ CENTRO TEISĖS INSTITUTAS

NAUJIENOS

Konferencijoje svarstyta, ar (ne)būtina Lietuvoje reaguoti į persekiojimą

[:lt]

 

Gegužės 28 d. vykusioje mokslinėje-praktinėje konferencijoje „Baudžiamųjų įstatymų (ne)kokybė ir žmogaus teisės“ greta kitų prelegentų bei prelegenčių pranešimą skaitė ir Lietuvos socialinių mokslų centro Teisės instituto mokslininkės doc. dr. Ilona Laurinaitytė bei doc. dr. Ilona Michailovič. Savo pristatyme „Persekiojimo fenomenas Lietuvoje: ar (ne)būtina reaguoti?“ tyrėjos apžvelgė Lietuvos mokslo tarybos (LMTLT) pagal konkursinę prioritetinių mokslinių tyrimų programą „Gerovės visuomenė“ finansuojamo tyrimo „Persekiojimas artimoje aplinkoje: suvokimas, paplitimas ir reagavimo į jį galimybės Lietuvoje“ (PERARA) problematiką, atkreipė dėmesį į persekiojimo aukas.

„Nors persekiojimo fenomenas pastaraisiais metais vis daugiau tyrinėjamas, nėra lengva jį apibrėžti bei apibūdinti“, – pranešimo metu sakė Ilona Laurinaitytė. Pasak prelegentės, persekiojimas dažniausiai apibūdinamas per įvairias elgesio formas, apimančias keletą rūšių: kėsinimąsi į asmens ar jo artimųjų sveikatą ar gyvybę, garbę ir orumą (pvz., įžeidinėjimus, reputacijos žlugdymą), privatumą (pvz., šnipinėjimą, sekimą, daugkartinį skambinimą) ir kt.

„Remiantis Vakarų šalių tyrimų rezultatais, persekiojimo lygis yra aukštas: viena iš penkių moterų ir vienas iš dešimties vyrų yra patyrę persekiojimą savo gyvenime, – tęsė pranešėja, – o dėl sparčios skaitmeninių technologijų plėtros šios problemos mastai dar labiau auga.“ Kadangi toks elgesys labai stipriai paveikia aukos gyvenimą, tad intensyvesnių šio fenomeno tyrimų poreikis vis didėja. Mokslininkė tikisi, jog šiuo metu Lietuvoje vykdomas tyrimas padės užpildyti mokslo žinių šioje srityje trūkumą visų pirma išsiaiškinant, kaip Lietuvos gyventojai suvokia persekiojimą ir koks jo paplitimas visuomenėje.

Antroje pranešimo dalyje Ilona Michailovič pristatė šalyje galiojančias teisinio reagavimo dėl persekiojamojo pobūdžio elgesio galimybes. Kadangi Lietuvoje nėra atskiros baudžiamosios atsakomybės už persekiojimą, tai už tokio pobūdžio elgesį gali būti taikoma baudžiamoji atsakomybė pagal nukentėjusiam asmeniui sukeltą žalą ir atsiradusius padarinius. „Už persekiojimą gali būti baudžiama pagal Lietuvos Respublikos BK 145, 165–168, 154, 198 ir kitus BK straipsnius, nes persekiojimas – daugialypis reiškinys“, – konferencijos dalyviams kalbėjo mokslininkė. Visgi, pasak tyrėjos, pagal šiuos BK straipsnius užregistruotų nusikaltimų skaičius bendroje nusikalstamumo struktūroje nėra didelis.

Europos Tarybos konvencijoje dėl smurto prieš moteris ir smurto artimoje aplinkoje prevencijos ir kovos su juo šalys raginamos kriminalizuoti tyčinį pasikartojantį kitam asmeniui grėsmę keliantį elgesį, dėl kurio šis asmuo jaučiasi nesaugus (Konvencijos 34 str.). Kita vertus, pasak I. Michailovič, Konvencijoje nurodyta išlyga, leidžianti nenumatyti atskiros baudžiamosios atsakomybės už persekiojimą, jei persekiojimui sustabdyti pakanka nebaudžiamųjų sankcijų. Vis dėlto į klausimą, ar reikia kriminalizuoti persekiojimą, pasak pranešėjos, galima atsakyti tik atlikus išsamius mokslinius tyrimus. Tikėtina, kad šiuo metu įgyvendinamas tyrimas padės atsakyti į nemažai su persekiojimu susijusių klausimų. Visgi, pasak mokslininkės, vyrų ir moterų stereotipinių elgesio modelių, nuostatų kaita stipriai prisidėtų kovojant su persekiojimu, nes labai daug šio įkyraus ir nepageidaujamo elgesio atvejų įvyksta artimoje aplinkoje, be to, jam būdingas latentiškumas.

 

Visus, besidominčius persekiojimo reiškiniu ar patyrusius persekiojimą ir norinčius pasidalinti sava patirtimi, prašome kreiptis į projekto tyrėjų komandą el. paštu stalking@teise.org.

Visą pranešimą galima peržiūrėti čia (nuo 3:41:10 iki 3:58:21).

[:]