Šiuolaikinių technologijų plėtra sukuria naujus iššūkius saugant žmogaus teises. Pavyzdžiui, dabartinio Kriminalinės žvalgybos įstatymo nuostatos, reglamentuojančios žmogaus teisių ir laisvių apsaugą,  labiau atitinka tarptautinės teisės nustatytus minimalius standartus vidaus teisei, tačiau įstatymą žmogaus teisių apsaugos požiūriu dar galima tobulinti. Tokią išvadą savo pranešime, skaitytame  Vytauto Didžiojo universitete vykusiame teoriniame praktiniame seminare „ Technologijos ir žmogaus teisės“ pateikė Lietuvos teisės instituto mokslininkas dr. Petras Tarasevičius.

Savo pranešime mokslininkas atkreipė dėmesį, kad apžvelgus kriminalinę žvalgybą reglamentavusių įstatymų genezę Lietuvoje, galima pastebėti, kad jų kaita visais atvejais buvo siejama su siekiais labiau užtikrinti konstitucines žmonių teises bei laisves ir kartu labiau saugoti viešąjį interesą.

Šiuo metu Kriminalinės žvalgybos įstatymas yra jau ketvirtas šią veiklą reglamentuojantis įstatymas. Anot mokslininko, visi trys skirtingais nuo nepriklausomybės atkūrimo Lietuvos gyvavimo laikotarpiais šią veiklą reglamentavę įstatymai tiek teisės doktrinoje, tiek žiniasklaidoje buvo daugiau ar mažiau kritikuojami dėl netinkamo ar nepakankamo reguliavimo siekiant užtikrinti konstitucines žmogaus teises ir laisves. Atliekant kriminalinės žvalgybos veiksmus, laikantis tuo metu galiojusiuose įstatymuose reglamentuotos tvarkos, buvo galimybė neteisėtai apriboti ar net pažeisti žmogaus teises ar pagrindines laisves.

Dabartinis įstatymas tiesiogiai įtvirtina kriminalinę žvalgybą kaip ultima ratio (lot. kraštutinė priemonė) priemonę. Tinkamai užfiksuota informacija apie kriminalinės žvalgybos objektus bei jos rinkimo būdų ir priemonių panaudojimą, ypač jei fiksavimas atliekamas naudojant technines priemones, leidžia sprendimus priimančiai ar kontrolę atliekančiai institucijai objektyviau įvertinti informacijos gavimo būdų ir priemonių naudojimo teisėtumą (galimos provokacijos, informacijos iškraipymo ar priskyrimo tam tikrai kategorijai aspektais), pagrįsti kriminalinės žvalgybos veiksmų kaip ultima ratio atlikimą ir pan. Įpareigojimas užtikrinti galimybę atlikti kriminalinės žvalgybos išorės kontrolę tiesiogiai sietinas su efektyvesne kriminalinės žvalgybos priežiūra, kontrole ir jos atitikties Konstitucijai ir kitiems Lietuvos įstatymams vertinimu.

Tačiau dr. P.Tarasevičius atkreipia dėmesį, kad vienas iki šiol vis dar aktualus ir, ko gera, daugiausia diskusijų dar Kriminalinės žvalgybos įstatymo projekto svarstymų Seimo komitetuose metu sukėlęs klausimas yra tokio kriminalinės žvalgybos informacijos gavimo būdo kaip sekimas sankcionavimas.

„Norėčiau iškelti klausimą – ar kriminalinės žvalgybos informacijos gavimo būdo naudojimo laikotarpis gali būti laikomas kriterijumi sprendžiant klausimą ar naudojant šį būdą renkama informaciją apie asmens privatų gyvenimą ar nerenkama? Jei sekimas atliekamas iki 3 dienų, tai šio veiksmo atlikimą sankcionuoja kriminalinės žvalgybos subjekto vadovas arba jo įgaliotas pavaduotojas, o jei daugiau kaip 3 dienas  - tai sankcionuoja prokuroras. O jei daugiau kaip 3 mėnesius tai sankcionuoja teisėjas. Mano įsitikinimu, jei naudojant šį kriminalinės žvalgybos informacijos gavimo būdą yra renkama informacija apie privatų asmens gyvenimą tai nors ir dėl 10 minučių tokio naudojimo yra būtina gauti teisėjo nutartį. Suprantama išskyrus neatidėliotinus atvejus, kai iškyla pavojus žmogaus gyvybei, sveikatai, nuosavybei, visuomenės ar valstybės saugumui, tačiau tokiu atveju per nustatytą laikotarpį (per 24 val.), turi būti kreipiamasi į atitinkamą teisėją dėl nutarties priėmimo. Deja, Kriminalinės žvalgybos įstatymo 15 str. apie neatidėliotinus atvejus nieko nesako!“, - savo mintimis ir pastebėjimais pranešime dalijosi mokslininkas.

Tarptautiniame moksliniame - praktiniame seminare „Technologijos ir žmogaus teisės“, kurį Vytauto Didžiojo universitetas organizavo kartu su Lietuvos teisės institutu, buvo skaityta nemažai pranešimų, skirtų ateities technologijų ir žmogaus teisių sąveikai. Lietuvos teisės institutą seminare atstovavo ir mokslininkas Mindaugas Lankauskas, aptarinėjęs slaptą pokalbių klausymąsi ir privatumą Europos žmogaus teisių teismo praktikos kontekste.

Šiuo metu esame ketvirtosios industrinės revoliucijos, pasižyminčios sparčia technologijų plėtra bei materialaus, skaitmeninio ir biologinio pasaulių suartėjimo (kuomet diskutuojama apie dirbtinį intelektą, CD spausdintuvus, kvantinę kompiuteriją, autonominius automobilius ir kt.), priešaušryje. Globalizacijos sąlygomis bei informacinės visuomenės plėtros ir naujų technologijų raidos kontekste būtina įvertinti bei diskutuoti apie ateities technologijų poveikį žmogaus teisėms, t.y. kaip vykstant šiems procesams jas bus galima užtikrinti ir apsaugoti nacionaliniame, regioniniame ar tarptautiniame kontekstuose. Šis procesas yra sudėtingas dėl poreikio suderinti įvairius ir dažnai pakankamai skirtingus interesus ir visuomenės bei valdžios poreikius. Pavyzdžiui, rinkoje vis plačiau taikomos sudėtingos technologijos reikalauja tiek apsaugoti vartotoją ir jo teises, tiek tinkamai reglamentuoti ir tuo pačiu užtikrinti šių technologinių laimėjimų diegimą ir apyvartą rinkoje bei spręsti naujus iki šiol neegzistavusius teisinius aspektus (pvz., kam kils atsakomybė už autonominio automobilio padarytą žalą – savininkui ar gamintojui). Ne mažiau aktualu įvertinti, kokią įtaką technologiniai laimėjimai turės nusikalstamų veikų užkardymui ir išaiškinimui, kaip šiame kontekste bus užtikrinamos pagrindinės žmogaus teisės ir laisvės (asmens teisė į privatumą, ypač socialiniuose tinkluose, internetinėje erdvėje ir pan.). Šioms ir kitoms, mūsų laikų ar dar tik numatomoms technologinės ir teisės sričių sąveikos problemoms ir skiriamas VDU teisės fakulteto kartu su Lietuvos Teisės institutu organizuojamas tarptautinis mokslinis-praktinis seminaras „Technologijos ir žmogaus teisės“.

 Seminaras vyks 2016 m. gruodžio 9 d. Vytauto Didžiojo universiteto Teisės fakultete, 206 aud., Jonavos g. 66, Kaune.

 Seminaro programa parsiuntimui.

 Kviečiame registruotis į seminarą internetu. Registracijai spauskite čia.

Registracija į seminarą vykdoma iki 2016 m. gruodžio 8 d. 12.00 val.

Lietuvos teisės instituto (LTI) mokslininkai kartu su partneriais 2016 m. rugsėjo 15 d. surengė baigiamąją mokslinio projekto konferenciją „Neteisėta cigarečių apyvarta: situacija ir kontrolės iššūkiai“.

Lietuvos mokslo tarybos finansuojamo projekto „Neteisėta akcizinių prekių apyvarta kaip daugiaplanis socialinis reiškinys ir jo kontrolės problemos“ vadovas LTI mokslininkas Skirmantas Bikelis sako, kad šiuo projektu buvo siekiama visapusiškai ištirti neteisėtą akcizinių prekių apyvartą kaip socialinį reiškinį ir šiame kontekste įvertinti Neteisėtos akcizinių prekių apyvartos kontrolės priemonių sistemos efektyvumą, proporcingumą, taip pat šios sistemos nuoseklumą.

Didžiąją dalį cigarečių kainos (baltarusiškų, rusiškų – net daugiau kaip 80 proc.) sudaro į valstybės biudžetą mokami akcizo ir kiti mokesčiai, todėl cigarečių kontrabanda užsiimantys asmenys gauna didžiulius pelnus. Yra paskaičiuota, kad, siunčiant penkis jūrinius konteinerius kontrabandinių cigarečių, pakanka, jog vienas iš jų prasprūstų pro muitinės kontrolę – jau tokiu atveju operacija tampa pelninga. Situaciją dar paaštrina grandioziniai skirtumai tarp akcizų mokesčių Europos Sąjungoje ir Baltarusijoje bei Rusijoje.

LTI mokslininkų atliktas tyrimas rodo, kad neteisėtą cigarečių apyvartą sumažinti padėtų ne tik šiuo metu taikomos pasienio kontrolės priemonės, bet ir tarptautiniai susitarimai, kurie kontroliuotų cigarečių gamintojų veiklą.

Mokslininkai, tyrinėdami cigarečių kontrabandos reiškinį, nustatė, kad visuomenės dėmesys dažnai yra nukreiptas į „ledkalnio viršūnę“ – už vieno kito kontrabandinio cigarečių bloko pardavimą arba pirkimą numatomos didelės baudos, akcentuojamas kontrabandinių cigarečių vežėjų nubaudimas. Tačiau pagrindinė problema yra ne smulkūs ir vidutiniai, o stambieji kontrabandos atvejai. Pastarieji sulaikymų statistikoje tesudaro mažiau nei 3 proc. nuo visų kontrabandos atvejų, tačiau stambiąja kontrabanda gabenamų cigarečių kiekiai tokie dideli, kad šie 3 proc. atvejų sudaro 75 proc. visos kontrabandinių cigarečių vertės.

Analizuodami kontrabandos bylas teismuose, mokslininkai nustatė, kad kontrabandą dažniausiai organizuoja vyrai, tačiau žemiausio lygmens platintojais dažniausiai būna vyresnio amžiaus moterys. Cigaretes palyginti nedideliais kiekiais dažniausiai per sieną gabena jauni vyrai iš pasienio kaimų. Jie dažniausiai būna niekur nedirbantys, nevedę, menko išsilavinimo. Dar viena kategorija asmenų, dalyvaujančių kontrabandos gabenime - vilkikų vairuotojai. Tai dažniausiai yra vidutinio amžiaus vedę vyrai, turintys darbą ir nuolatines pajamas. Tuo tarpu kontrabandos organizatoriai teisėsaugos pareigūnams įkliūva retai.

Konferencijos pranešimai:

Skirmantas BIKELIS, Lietuvos teisės institutas, Projekto vadovas „Projekto „Neteisėta akcizinių prekių apyvarta kaip daugiaplanis socialinis reiškinys ir jo kontrolės problemos“ tikslai, pridėtinė vertė ir tyrimo metodai“

Renata GIEDRYTĖ-MAČIULIENĖ, Lietuvos teisės institutas „Cigarečių kontrabanda ir neteisėtas disponavimas jomis: administracinių teisės pažeidimų bylų analizės rezultatai“ 

Inga DAUKŠAITĖ, Lietuvos teisės institutas „Cigarečių kontrabanda ir neteisėtas disponavimas jomis: baudžiamųjų bylų analizės rezultatai“

Skirmantas BIKELIS, Lietuvos teisės institutas, Projekto vadovas „Dura lex, sed lex? Neteisėtos cigarečių apyvartos teisinio reguliavimo problemos ir jų įveikimo būdai“ 

Gvidas ČIUČKA, Muitinės kriminalinės tarnybos 1-ojo skyriaus viršininkas „Tabako gaminių (cigarečių) kontrabandos, neteisėto disponavimo bei legalių gabenimo srautų apžvalga“

Nerijus GENYS, Vyriausybės kanceliarijos Ekonominių pažeidimų ir korupcijos prevencijos skyriaus vedėjas „Šešėlinė ekonomika. Pokyčiai per dešimtmetį“

Vaida LIUTKUTĖ, LSMU Sveikatos tyrimų institutas, Nacionalinė tabako ir alkoholio kontrolės koalicija „Rūkymas  Lietuvoje: Mažiname? Didiname? Stagnuojame?“

Seimo Teisės ir teisėtvarkos komiteto apskritojo stalo diskusijoje 2016 birželį pristatytas Lietuvos teisės instituto mokslininkų atliktas tyrimas, kurio rezultatai sudėti į monografiją „Tarėjų instituto perspektyvos Lietuvoje“.

Monografijos autoriai dr. Petras Ragauskas, Eglė Kavoliūnaitė-Ragauskienė, Mindaugas Lankauskas, dr. Rūta Latvelė, Vaidas Kalpokas (apklausų duomenų apdorojimas) savo atliktu tyrimu siekė sprendimų priėmėjams padėti apsispręsti dėl tarėjų instituto koncepcijos Lietuvoje.

Seime vykusiame monografijos pristatyme Lietuvos teisės instituto direktorė Jurgita Paužaitė - Kulvinskienė atkreipė dėmesį į tai, kad ši monografija yra ypatingai svarbi Lietuvos teisinės sistemos ateičiai, nes atsako į svarbiausius klausimus dėl tarėjų institucijos.

„Dabartinės Vyriausybės programoje nustatytas aiškus uždavinys - „atkurti žmonių pasitikėjimą teisine sistema, parengti koncepciją ir įstatymų pakeitimo projektus dėl visuomeninių teisėjų (tarėjų) instituto teismuose.“ Tvirtindamas Vyriausybės programą Seimas šį pažadą pavertė teisiniu įpareigojimu,“ - atkreipė dėmesį instituto direktorė.

Lietuvoje pasitikėjimas teismais vienas žemiausių Europos Sąjungoje: remiantis „Eurobarometro“ 2013 m. atliktu tyrimu, tik 31 proc. Lietuvos gyventojų buvo linkę pasitikėti teisingumo sistema (ES vidurkis – 53 proc.). ES pagal šį rodiklį Lietuva lenkia tik Slovėniją, Čekiją ir Slovakiją. Ši padėtis glaudžiai susijusi su nepasitikėjimu valstybe, nusivylimu demokratine sistema, pesimistišku požiūriu į valstybės ateitį, piliečių pasyvumu, nepagarba teisei.

Analizuojant tarėjų instituto įdiegimo į Lietuvos teisinę sistemą galimybes, mokslininkai įvertino politinę valią, visuomenės (kartu ir profesionalių teisininkų bendruomenės) nuomonių tendencijos ir mokslo darbai šia tema.

Atliekant tyrimą buvo įvertinti „už“ ir „prieš“. Tarėjų institucijos šalininkai vardija tokius privalumus: sustiprėtų visuomenės teisinis švietimas, būtų įgyvendinta požiūrių įvairovė, suartėtų „gyvoji“ ir formalioji teisė, teisinė sistema taptų demokratiškesnė, atsirastų papildoma apsauga nuo teismo piktnaudžiavimų, tarėjai būtų kaip papildomas teisėjų nepriklausomumo garantas. Tarėjų institucijos priešininkus labiausiai neramina tai, kad nėra tarėjų institucijos tradicijos, tokia institucija gali tapti beprasmišku balastu teismo procesui, sprendimai gali būti neprognozuojami, išauga laiko ir pinigų sąnaudos, sprendimai bus priimami neišmanant teisės ir remiantis subjektyviu teisingumo jausmu, tai gali paskatinti baudžiamosios politikos griežtėjimą, atsirastų favoritizmo ir korupcijos grėsmė, būtų vadovaujamasi emocijomis, prietarais ir stereotipais.

Tyrimo duomenys liudija, kad prieš bet kokį visuomenės dalyvavimą priimant sprendimus teismuose pasisakė 37 proc. iš beveik 550 apklaustų teisėjų, prokurorų ir advokatų. Labai svarbu tai, kad su tarėjais anksčiau susidūrę respondentai turėjo daug palankesnę nuomonę tiek dėl jų dalyvavimo teismo procese, tiek ir dėl visuomenės dalyvavimo apskritai.

Tyrimo metu buvo ieškoma atsakymų į įvairius teorinius ir praktinius klausimus, kylančius diegiant tarėjų institutą. Tyrimo tikslais buvo atlikta užsienio valstybių praktikos apžvalga, Lietuvos teisinių profesijų atstovų (advokatų, teisėjų ir prokurorų) apklausa, atlikta viešojo diskurso tarėjų klausimu interneto portaluose analizė, vertinti su tarėjų instituto įdiegimu susiję pranašumai, trūkumai ir galimos grėsmės. Visų šių tyrimų medžiaga nuosekliai pristatoma atitinkamuose šio darbo skyriuose.

Kalėjimų departamento Probacijos skyriaus organizuotame renginyje “Bendradarbiavimo galimybės vykdant probacijos veiksmingumo mokslinę stebėseną” buvo pristatyta Lietuvos teisės instituto mokslininkų dr. Gintauto Sakalausko ir Liubovės Jarutienės mokslo studija „Probacijos veiksmingumo vertinimas“.

Šios mokslo studijos tikslas – įvertinti Lietuvoje probacijos veiksmingumo vertinimui naudojamus kriterijus, aptarti jų pranašumus ir trūkumus, išanalizuoti pagrindinius probacijos veiklos rodiklius, išnagrinėti užsienio šalyse taikomus probacijos sistemos veiksmingumo vertinimo modelius bei kriterijus ir pateikti rekomendacijas dėl probacijos sistemos veiklos veiksmingumo vertinimo Lietuvoje.

Atliekant šią mokslo studiją buvo nagrinėjami probaciją ir strateginį planavimą reglamentuojantys teisės aktai, analizuota ir apibendrinta probacijos veiklos statistika. Siekiant ištirti užsienio šalyse sukauptą probacijos sistemos veiksmingumo vertinimo patirtį, analizuotos mokslinės publikacijos, užsienio šalių teisės aktai, statistika, probacijos tarnybų veiklos ataskaitos ir kita medžiaga.

Rengiant mokslo studiją buvo išanalizuota šešių užsienio šalių – Airijos, Anglijos ir Velso, Jungtinių Amerikos Valstijų, Kanados, Naujosios Zelandijos ir Vokietijos – probacijos veiksmingumo vertinimo patirtis.

Mokslininkai tikisi, kad ši mokslo studija suteiks papildomų galimybių ir priemonių gerinti probacijos sistemos veiksmingumą ir jo vertinimą Lietuvoje, bus naudinga bausmių vykdymo sistemą analizuojantiems mokslininkams ir joje dirbantiems praktikams, taip pat studijuojantiems ir visiems, besidomintiems bausmių vykdymo problematika.

Lietuvos Probacijos įstatymas probaciją apibrėžia kaip sąlyginę alternatyvą paskirtai laisvės atėmimo bausmei (bausmės vykdymo atidėjimą ir lygtinį paleidimą iš pataisos įstaigų), kurios metu vykdoma probuojamojo priežiūra. Probacijos tikslas yra užtikrinti veiksmingą probuojamųjų resocializaciją ir mažinti jų nusikalstamų veikų recidyvą. Šio tikslo turėtų būti siekiama įvairiomis Probacijos įstatyme nustatytomis priemonėmis, kurioms įgyvendinti Lietuvoje sukurta probacijos tarnybų sistema. Per metus į probacijos tarnybų registrą pastaruoju metu patenka maždaug 20 tūkst. asmenų, ir nors iš šio skaičiaus ne visiems paskiriama probacija formaliąją prasme (asmenys, kuriems ji buvo paskirta, sudaro maždaug pusę visų probacijos tarnybų registre buvusių asmenų), akivaizdu, jog darbas su šiais asmenimis turi būti kiek įmanoma veiksmingesnis.