Lietuvos teisės institutas ir Vytauto Didžiojo universitetas 2014 m. gruodžio 10 d. suorganizavo mokslinę konferenciją "Neapykanta internete kaip iššūkis žmogaus teisių ir laisvių užtikrinimui: teorija ir praktika".

Renginys buvo skirtas atskleisti tiek teorinius (neapykantos kalbos samprata bei ypatumai), tiek praktinius (pvz., ikiteisminio tyrimo specifika bei sunkumai) neapykantos nusikaltimų aspektus, apžvelgti egzistuojančią teisinę bazę bei teismų praktiką šioje srityje. Koncentruojamasi į neapykantos nusikaltimų, įvykdytų internetinėje erdvėje, kitaip vadinamos neapykantos kalbos, problematiką.

Lietuvos teisės instituto tyrėjas Mindaugas Lankauskas sakė, kad per metus registruojama iki kelių šimtų neapykantos nusikaltimų, tačiau bylų iškeliama mažiau – kasmet po keliasdešimt, skaičius niekuomet neviršijo 100. Daugiausia tokių nusikaltimų buvo registruota 2011 metais. Lietuva šiuo požiūriu smarkiai neišsiskiria iš kitų šalių, tačiau mūsų šalyje situacija yra tikrai geresnė negu pvz., Rusijoje.

Lietuvos teisės instituto jaunesnioji mokslo darbuotoja Alina Mickevič konferencijoje pateikė duomenis, jog absoliuti dauguma neapykantos kurstymo nusikaltimų yra atliekama interneto erdvėje - dažniausiai asmuo yra patraukiamas baudžiamojon atsakomybėn už interneto žiniasklaidos priemonėse patalpintą savo komentarą. Neapykantos nusikaltimams priskiriamas kurstymas prieš bet kokią grupę, skiriamą lyties, seksualinės orientacijos, rasės, tautybės, tikėjimo ar kokiu kitu pagrindu.

Lietuvos teisės institutas 2014 metų gruodžio 9 dieną Prezidentūroje surengė apskritojo stalo diskusiją „Atsakingo verslo galimybės mažinti korupciją privačiame sektoriuje“.

Diskusijoje buvo pristatytas Lietuvos teisės instituto atliktas mokslinis tyrimas, kuriuo buvo siekiama nustatyti, kas yra korupcija privačiame versle ir kiek ji yra paplitusi. Buvo tiriami įvairiose verslo srityse, pavyzdžiui, žiniasklaidoje, sporte, teikiant privačias švietimo ir mokslo, teisines, sveikatos paslaugas, įvairūs piktnaudžiavimo, nesąžiningos konkurencijos, apgavysčių atvejai, siekiant nustatyti, ar minėti reiškiniai gali būti laikomi korupcija, kas dėl to patiria daugiausia žalos – verslas, vartotojai ar visuomenė.

Korupcija dažniausiai siejama su viešuoju sektoriumi, tuo tarpu privataus sektoriaus korupcijos apibrėžimas jokiuose teisės aktuose nepateikiamas, Baudžiamasis kodeksas už tai praktiškai nenumato atsakomybės, o išsami privataus sektoriaus korupcijos analizė turėtų būtų atliekama įgyvendinant ilgalaikį projektą.

Lietuvos teisės instituto vyriausiasis mokslo darbuotojas dr. Petras Ragauskas, pristatydamas atliktą tyrimą apie korupciją privačiame sektoriuje, teigė, jog ES ir tarptautiniai teisės aktai įpareigoja nustatyti baudžiamąją atsakomybę už tokį reiškinį kaip korupcija privačiame sektoriuje, tačiau Lietuvoje kol kas nėra net vieningo apibrėžimo, kuris įvardintų korupciją privačiame sektoriuje. Anot mokslininko, būdingas požiūris, jog privatus sektorius pats turi tvarkytis savo vidaus problemas ir papildomo kišimosi visiškai nereikia. Tačiau tai teisinga ne visuomet, nes dažnu atveju korupcijos aukomis tampa visuomenė arba vartotojai, kurių interesus valstybė privalo aktyviai ginti. Tyrimo metu mokslininkai išanalizavo nemažai teisės aktų, taip pat įvairių sričių sociologinių tyrimų. Dr. P. Ragauskas tvirtino, jog Lietuvos teisės instituto atliktas tyrimas galėtų būti pagrindas moksliniams tyrimams ateityje, jei valstybė matys tokių tyrimų poreikį.

Lietuvos teisės institutas 2014 lapkričio 25 d. Teisingumo ministerijos Konferencijų salėje surengė mokslinę praktinę konferenciją „Atkuriamojo teisingumo perspektyvos Lietuvoje“. Konferencijos metu buvo pristatyti Lietuvos mokslo tarybos finansuojamo projekto „Atkuriamojo teisingumo perspektyvos Lietuvoje“ (MIP-016/2013) rezultatai.

Tyrimo vadovė Lietuvos teisės instituto vyresnioji mokslo darbuotoja dr. Ilona Michailovič, pristatydama atliktą darbą, sakė, jog atkuriamasis teisingumas yra toks procesas, kurio metu nešališka, nesuinteresuota šalis siekia sutaikyti auką ir kaltininką. Lietuvoje tokie procesai kol kas neturi teisinio pagrindo, nors jų apraiškų galima stebėti baudžiamojoje teisėje, kuomet proceso šalys susitaiko.

Vienas iš tyrėjų Lietuvos teisės instituto vyriausiasis mokslo darbuotojas dr. Skirmantas Bikelis kalbėjo apie mediacijos naudą proceso šalims. Nusikaltimo aukai mediacija naudinga dėl to, kad ji turi galimybę gauti žalos atlyginimą, kas teismo proceso atveju labai ilgai užsitęsia. Ne mažiau svarbu aukai pajusti pagarbą, išgirsti atsiprašymą, sumažinti įtampą ir baimę. Kaltininkui mediacija gali užtikrinti švelnesnes teisines ir socialines pasekmes, padaryti auklėjamąjį poveikį. Mediacija naudinga ir pareigūnams – jie galėtų nevykdyti jiems nebūdingų pareigų, taip pat mažesni būtų teismų procesų kaštai.

Vilniaus miesto apylinkės teismo pirmininko pavaduotojas Alenas Piesliakas, vadovaudamasis teisėjo darbo praktika, pateikė keletą pavyzdžių, kurie rodo, jog mediacija padėtų teismų procesų dalyviams paprasčiau išspręsti nemažai konfliktų.

„Vieno teismo proceso metu matėme, kaip nukentėję eismo įvykio metu rodė iniciatyvą bendrauti, tačiau kaltininkė, jauna mergina, tiesiog su jais nebendravo. Yra buvę atvejų, kai abi šalys siekia susitaikymo, tačiau advokatas nesistengė ieškoti sprendimo. Jei būtų taikoma mediacija, šie klausimai nebūtų vien teismo šalių iniciatyvos klausimas“, - kalbėjo teisėjas.

A.Piesliakas įžvelgė nemažai klausimų, kurie neišvengiamai iškiltų įvedus mediaciją, tačiau minėjo, jog šis procesas būtų ypatingai naudingas nepilnamečių nusikaltimo arba smurto artimoje aplinkoje atvejais, kai smurtas vienkartinis ar atsitiktinis.

2014 m. lapkričio 18 d. Lietuvos teisės institutas organizavo praktinį seminarą „Vaikų minimalios ir vidutinės priežiūros perspektyvos“, kurio metu buvo diskutuojama apie kuo veiksmingesnes priemones, siekiant vaikų minimalios ir vidutinės priežiūros priemonių sistemą padaryti kuo veiksmingesnę.

Vaikų minimalios ir vidutinės priežiūros priemonių sistema siekiama į vieną tinklą sujungti priemones vaikams ir jų šeimoms, taikytinas tais atvejais, kai vaiko deviacinis elgesys tampa būtinos intervencijos požymiu, o formali teisinė atsakomybė jam dar negali būti taikoma.

Kaip savo pranešime teigė Lietuvos teisės instituto mokslo darbuotojas dr. Simonas Nikartas, kriminologijos mokslas, analizuodamas vaikų delinkventinį elgesį, įžvelgia tokius pagrindinius aspektus: didelį paplitimą, mažareikšmiškumą, spontaniškumą, laikinumą, neigiamą teisėsaugos poveikį. Tarptautiniai dokumentai dėl valstybių reakcijos į vaikų delinkvencinį elgesį numato tokius pagrindines nuostatas:

• baudžiamosios priemonės jauno amžiaus vaikams neturėtų būti taikomos, vietoje jų priemones rekomenduojama orientuoti į vaiko socializaciją, pagalbą, ugdymą ir pan.;

• priemonės turi būti proporcingos teisės pažeidimui ir jo aplinkybėms bei vaiko asmenybei ir jos interesams: nedidelių pažeidimų atvejais rekomenduojama nesikišti arba tai daryti minimaliai, pavyzdžiui, vengiant oficialiųjų institucijų intervencijos.

Lietuvos teisės instituto vyriausiasis mokslo darbuotojas Gintautas Sakalauskas tvirtino, jog vaiko minimali ir vidutinė priežiūra nereikalinga kaip „nebaustinumo“ atmosferos naikinimo priemonė, vaikų „žabojimo“ priemonė, vaiko „ženklinimo“ ir šeimos stigmatizacijos procesas, galų gale kaip grasinimo priemonė ar net policijos saviraiškos priemonė. Mokslininko įsitikinimu, minimali ir vidutinė priežiūra reikalinga kaip bendravimo, kompetencijos ir vaikų bei jų šeimų poreikių išraiška.

Organizuojant seminarą buvo siekiama glaudesnės susijusių institucijų diskusijos, kad tiek kuriame sistema, tiek teisės aktų tobulinimas būtų nukreiptas į vaiko gerovę ir pagalbą šeimai. Seminaro dalyviai iš įvairių institucijų pasidalijo savo mintimis, patirtimi, buvo aptartos teisės aktų koregavimo idėjos.

2013 m. Lietuvos teisės institute buvo parengta monografija “Vaiko minimalios priežiūros priemonės Lietuvoje: prielaidos, situacija ir įgyvendinimo problemos”, kurioje moksliniu požiūriu apibendrinama pagrindinė minimalios priežiūros priemonių taikymo ir įgyvendinimo problematika.

Seminaro medžiaga:

• Dr. Simonas NIKARTAS, Lietuvos teisės institutas
Vaiko minimalios ir vidutinės priežiūros sistemos tobulinimo perspektyvos:ką pasirinkti, „kosmetinį remontą“ ar „renovaciją“?

• Dr. Gintautas SAKALAUSKAS, Lietuvos teisės institutas
Kam (ne)reikalinga minimali ir vidutinė vaikų priežiūra?

• Ligita VAICEKAUSKAITĖ, Lietuvos Respublikos Švietimo ir mokslo ministerija
Vaiko minimalios ir vidutinės priežiūros sistemos tobulinimas

• Nomeda CIBARAUSKIENĖ, Vilniaus apskrities Vyriausiasis policijos komisariatas
Kas svarbu policijai įgyvendinant vaiko minimalios ir vidutinės priežiūros priemones Vilniaus mieste?

• Dr. Rima BREIDOKIENĖ, Irma RATAUTIENĖ, Vaiko raidos centras
Vaikų probleminio elgesio korekcija taikant elgesio vertinimą, paskatinimų ir pasekmių sistemą. Geroji Vaiko raidos centro patirtis

• Kristina IGNATAVIČIENĖ, Specialiosios pedagogikos ir psichologijos centras
Vaiko minimalios ir vidutinės priežiūros įstatymo nuostatų įgyvendinimo savivaldybėse tyrimas

2014 m. spalio 21 d. Lietuvos teisės institutas ir Vidaus reikalų ministerija organizavo konferenciją „Iššūkiai kuriant šiuolaikinę nusikaltimų prevencijos ir kontrolės sistemą Lietuvoje“.

Konferencijos organizavimą paskatino temos aktualumas. Lietuvos nacionaliniame biudžete kasmet maždaug 2,5 mlrd. litų (beveik 5 proc.) skiriama viešajai tvarkai ir visuomenės apsaugai, o nusikalstamumas Lietuvos visuomenėje vis dar tebelaikomas viena svarbiausių visuomenės problemų. Tiesiogines nusikaltimų prevencijos ir kontrolės užduotis (policijoje, prokuratūroje, teismuose, bausmių vykdymo institucijose) vykdo maždaug 20 tūkst. darbuotojų, dar daugiau jų galima priskaičiuoti įtraukus ir netiesiogiai su nusikaltimų prevencija ir kontrole susijusias profesines grupes (mokytojus, socialinius darbuotojus ir pan.). Visi jie kasdien susiduria su naujais iššūkiais, nesėkmėmis ir geromis patirtimis, kuriomis būtina dalintis, siekiant koordinuoto ir efektyvaus veikimo. Be to, tam būtinas geras mokslinis-teorinis pagrindas, paremtas empiriniais tyrimais patvirtintu taikomų strategijų ir priemonių efektyvumo įrodymu.

Moksliniais tyrimais įrodyta, kad netinkamos nusikaltimų kontrolės ir prevencijos priemonės ne tik neduoda norimo rezultato (nusikaltimų skaičiaus mažėjimo), bet netgi gali sukelti neigiamą efektą (skatinti nusikalstamą elgesį). Organizuojamoje konferencijoje, pasikvietus mokslininkus, politikus ir įvairių sričių praktikus, numatoma aptarti įvairių nusikalstamo elgesio formų kontrolės aspektus, aptarti pirminės, antrinės ir tretinės, taip pat bendrosios ir specialiosios nusikaltimų prevencijos klausimus.

Konferencijoje mokslininkai ir praktikai dalinosi prevencijos politikos pasiekimų per paskutinius du nepriklausomybės dešimtmečius vertinimais. Vidaus reikalų ministerija pristatė rengiamą naują Viešojo saugumo programą ir jos kūrimo iššūkius. Ypatingas dėmesys buvo skirtas mokslininkų ir praktikų bendradarbiavimui užtikrinant mokslu, o ne susiformavusiais stereotipais ir baudžiamuoju populizmu“ pagristą nusikaltimų prevencijos politikos formavimą. Nagrinėta prevencijos politikos ir atskirų priemonių efektyvumo vertinimo problema. Buvo plačiau pažvelgta į prevenciją vykdančias institucijas, vertinama policijos, savivaldos ir nevyriausybinių organizacijų vieta nusikaltimų prevencijoje.

Konferencijos pranešimai:

Tomas ŽILINSKAS, Vidaus reikalų ministerija
Viešojo saugumo plėtros programa: problemos ir realybė

Dr. Gintautas SAKALAUSKAS, Lietuvos teisės institutas
Nusikaltimų prevencijos galimybės ir ribos

Prof. Dr. Aleksandras DOBRYNINAS, Vilniaus Universitetas
Nusikaltimų prevencijos biosocialinės perspektyvos

Evaldas VISOCKAS, Lietuvos teisės institutas
Nusikaltimų prevencija Lietuvos valstybės politikoje

Dr. Alvydas ŠAKOČIUS, Policijos departamentas prie Vidaus reikalų ministerijos
Apylinkės inspektorius: nenuilstantis nusikaltimų prevencijos ginklanešys ar policijos muziejaus eksponatas?

Kęstutis LANČINSKAS, Vilniaus apskrities Vyriausiasis policijos komisariatas
Elektroninės technologijos apylinkės inspektoriaus veikloje

Dr. Alfredas KIŠKIS, Mykolo Romerio universitetas
Kaip pagerinti nusikalstamų veikų prevenciją Lietuvoje?

2014 m. birželio 20 d. vyko Lietuvos teisės instituto organizuotas seminaras tema "Nepilnamečių justicijos politika Lietuvoje: veiksmingumo užtikrinimo problemos".

Seminaras organizuotas įgyvendinant LMT finansuojamą projektą „Jaunimo delinkvencinis elgesys ir viktimizacija“. Finansavimo sutarties Nr. MIP-018 / 2013.

Seminaro medžiaga:

• Vaidas Kalpokas, Alina Mickevič, Lietuvos teisės institutas
12-15 metų amžiaus moksleivių delinkvencinio elgesio ir viktimologinės apklausos (ISRD-3) metodologiniai aspektai: kas matuojama, klausimyno adaptavimo Lietuvoje problemos

• Dr. Jolanta Aleknevičienė, Lietuvos teisės institutas, Generolo Jono Žemaičio Lietuvos karo akademija
Nepilnamečių justicijos programos formuotojai ir praktikai: portretas ir savo vaidmens suvokimas

• Dr. Svetlana Justickaja, Lietuvos teisės institutas
Nepilnamečių justicijos programa ir jos įgyvendinimas: ekspertų interviu pirmosios įžvalgos (preliminarūs rezultatai)