LAISVĖS FENOMENAS: PROBLEMOS IR PARADOKSAI (60)
Straipsnyje nagrinėjamas socialinės tvarkos ir laisvės, saugumo ir laisvės, nuosavybės ir laisvės santykis, taip pat aptariamos esminės laisvės sąlygos bei jos garantijos. Socialinė tvarka yra labai svarbus instrumentas, priemonė siekti pozityvių tikslų – teisingumo, taikos ir stabilumo, užtikrinti visuotinę gerovę ir viešąjį interesą. Kartu tikslo ir priemonių dichotomija yra labai sąlygiška, nes, atsižvelgiant į konkrečias aplinkybes, socialinė tvarka gali būti traktuojama ne tik kaip instrumentas, bet ir kaip savaiminis tikslas. Remiantis tokia išvada, straipsnyje kritiškai vertinami nusistovėję mąstymo stereotipai ir tarptautinių žmogaus teisių dokumentų klišės, pagal kurias žmogus demokratinėje visuomenėje visada laikomas išskirtinai tik tikslu ir niekada – priemone.
LAISVĖ: TRADICINIO POŽIŪRIO NETRADICINĖ INTERPRETACIJA (58)
Šiame straipsnyje pripažįstama, kad nėra praradęs aktualumo vyraujantis požiūris, pagal kurį laisvė suprantama kaip individo teisė elgtis pagal savo valią, jei tai nėra neteisėta ir nedaro žalos kitiems asmenims. Kartu laikomasi principinės pozicijos, kad nuodugni ir galiojančiomis realijomis grindžiama teisės į laisvę analizė turi peržengti tokio požiūrio ribas.
INDIVIDUALISTINĖ VIEŠOJO INTERESO SĄVOKOS TURINIO ANALIZĖ (64)
Straipsnyje pateikiama konceptualinė viešojo intereso sąvokos apibrėžimo analizė. Teigiama, kad viešasis interesas negali prieštarauti individualiems visuomenę sudarančių asmenų interesams ir turėtų su jais sutapti. Tačiau, remiantis Arrow teorema, toks viešasis interesas yra neįmanomas, jei norima, kad jis būtų sąžiningas ir racionalus. Kadangi negalima išpildyti visų su viešojo intereso turiniu sietinų intuicijų, maksimaliai įmanomai šias intuicijas patenkintų viešojo intereso sutapatinimas su asmens neliečiamumo principu, besiskleidžiančiu asmens gyvybės, laisvės ir nuosavybės neliečiamumo aspektais. Tai leistų koegzistuoti kuo įvairesniems interesams, niekam neprimetant jokio privalomo intereso.
ATSKIROSIOS NUOMONĖS LIETUVIŠKAJAME TEISĖS DISKURSE: PRAKSEOLOGINĖS ĮŽVALGOS (85)
Straipsnyje pateikiamos prakseologinio pabūdžio įžvalgos apie argumentavimo ypatumus atskirosiose nuomonėse, kurias teisėjai teikė 2009–2013 m. Lietuvos teismams nagrinėjant administracines, civilines, baudžiamąsias ir konstitucines bylas. Metodologijai skirtoje tyrimo dalyje apžvelgiami galimi argumentavimo diskursų atskirosiose nuomonėse tyrimo metodai, brėžiamos jų pritaikomumo ribos. Prakseologinė dimensija šiame tyrime reiškia argumentavimo efektyvumo ir argumentų pagrįstumo aspektus.
ATPILDO TEISINGUMAS: PROBLEMOS IR PARADOKSAI (56)
Šiame straipsnyje atlikta išsami, objektyvi ir nešališka teisingumo idėjos analizė leidžia konstatuoti, kad, nepaisant vyraujančio skeptiško požiūrio į moralinį reliatyvizmą, teisingumas yra ne tik vertybinė, bet ir reliatyvi kategorija. Kartu teisingumo problemos gali būti svarstomos ne abstrakčiame lygmenyje, o tik konkretaus socialinio elgesio, kurį lemia objektyvios priežastys, kontekste. Remiantis tokia principine pozicija, straipsnyje nagrinėjamos būtinos ir pakankamos teisingumo vykdymo sąlygos.
ARGUMENTAVIMAS REMIANTIS TEISĖS PRINCIPAIS: ATKURIAMASIS IR PLĖTOJAMASIS BŪDAI (85)
Mokslo studijoje analizuojama teismų argumentavimas remiantis teisės principais. Įžanginėje studijos dalyje trumpai aptariama teisės principų samprata, teisės principo ir normos santykis bei teisės principų paskirtis. Toliau darbe yra nagrinėjami du argumentavimo remiantis teisės principais būdai, autorių įvardinti kaip atkuriamasis bei plėtojamasis, aptariami šių būdų privalumai bei trūkumai bei pateikiamos išvados. Už patarimus ir pagalbą rengiant studiją autoriai dėkoja studijos recenzentams, taip pat dr. Eglei Mauricei ir Lietuvos teisės instituto vyriausiajam mokslo darbuotojui dr. Petrui Ragauskui.
A. VAIŠVILOS SIŪLOMOS TEISINIO PERSONALIZMO TEORIJOS IR METODO KLAUSIMU: KRITINĖ STUDIJA (74)
Straipsnyje pateikiama prof. A. Vaišvilos monografijoje „Teisinis personalizmas: teorija ir metodas (teisės sugrąžinimo visuomenei ideologija)“ siūlomos teorijos ir metodo kritika. Ji grindžiama tiek pasiūlytų konstruktų pritaikomumo ir jų universalumo vertinimu, tiek abejonėmis, kurių kyla analizuojant pačios koncepcijos konstravimo tinkamumą (visų pirma – pagrįstumą, o per tai ir patikimumą). Iš karto reikia pasakyti, kad tai nėra monografijos recenzija. Šis žanras nebūtų adekvatus mažiausiai dėl to, kad straipsnyje ne tik pateikiamas monografijos įvertinimas, bet ir atvirai polemizuojama bei siekiama paneigti tam tikrus teiginius, vertinimus ar išvadas.
KAI KURIE LIETUVOS TEISĖS AKTUOSE ĮTVIRTINTO NEVEIKSNUMO INSTITUTO PROBLEMINIAI ASPEKTAI (77)
Pastaraisiais metais Europos regiono valstybėse vyksta pilnamečių asmenų neveiksnumo instituto pertvarkymo reformos. Šį procesą paskatino ir siekis suderinti neveiksnumo institutą reglamentuojančių įstatymų nuostatas su 2006 m. gruodžio 13 d. priimtos Jungtinių Tautų Neįgaliųjų teisių konvencijos reikalavimais. Tačiau Lietuvoje šios permainos kol kas vyksta labai lėtai. Nors 2010 m. rugsėjo 17 d. ši Konvencija įsigaliojo ir Lietuvoje, tačiau reali neveiksnių asmenų padėtis iki šiol nepakito, nors ir buvo imtasi tam tikrų veiksmų šių asmenų padėčiai pagerinti. Atsižvelgiant į tai, kad kai kurie Lietuvos teisės aktuose įtvirtinto neveiksnumo instituto probleminiai aspektai neatitinka net pačių pagrindinių žmogaus teisių standartų, būtina reformuoti Lietuvos Respublikos neveiksnumo institutą ir tokiu būdu įgyvendinti neveiksnumo, kaip asmenų teisių ir interesų gynimo, o ne priespaudos institutą. Tarp esminių šios reformos aspektų išskirtini riboto pilnamečių asmenų veiksnumo kategorijos įtvirtinimas psichikos ar proto negalią turinčių asmenų atžvilgiu bei teisės neveiksniam asmeniui kreiptis į teismą dėl jo neveiksnumo statuso peržiūrėjimo arba apimties pakeitimo, taip pat kitų procesinių garantijų suteikimas su neveiksnumo statusu susijusiose procedūrose. Apie Lietuvos Respublikos teisės aktuose nustatyto neveiksnumo instituto reformos būtinybę signalizuoja ir Europos Žmogaus Teisių Teismo 2012 m. vasario 14 d. sprendimas byloje D. D. prieš Lietuvą.
EUROPOS ŽMOGAUS TEISIŲ TEISMO ARGUMENTAVIMAS REMIANTIS ANKSTESNIAIS SAVO SPRENDIMAIS (80)
Šiame darbe pateikiama Europos Žmogaus Teisių Teismo jurisprudencijoje aptinkama teismų precedentų taikymo įvairovė, atskleidžianti plačias teismų precedentų taikymo galimybes.
BALANSAVIMAS TARP TEISĖS Į PRIVATUMĄ IR SAVIRAIŠKOS LAISVĖS EUROPOS ŽMOGAUS TEISIŲ TEISMO JURISPRUDENCIJOJE (56)
Straipsnyje analizuojamas santykis tarp privatumo apsaugos ir saviraiškos laisvės Europos žmogaus teisių teismo jurisprudencijoje. Lietuvos teisės doktrinoje teisės į privatumą bei saviraiškos laisvės institutai buvo nagrinėti, tačiau pasigendama gilesnės jų sąveikos analizės Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos kontekste.