TEISĖKŪROS TOBULINIMO KELIU: TEISĖS AKTŲ VERTINIMAS, JO RŪŠYS BEI PLĖTOTĖ (94)
Šiame straipsnyje nagrinėjamas teisės aktų vertinimas kaip teisėkūros ciklo dalis. Siekiama apžvelgti teisės aktų vertinimo plėtotę ir sampratą, įvertinti ex ante ir ex post vertinimo skirtumus ir aptarti aktualias EBPO rekomendacijas. Straipsnyje taip pat tiriamas teisės aktų vertinimo reglamentavimas Lietuvoje ir įvardijami reglamentavimo bei praktikos nagrinėjamoje srityje privalumai ir trūkumai.
PINIGINIAIS REIKALAVIMAIS PAGRĮSTO FINANSAVIMO BŪDAI BEI GALIMYBĖS JUOS TAIKYTI LIETUVOJE (59)
Šiame straipsnyje vertinamos Lietuvos teisės normų suteikiamos galimybės įmonėms gauti pigesnį ir prieinamesnį finansavimą piniginių reikalavimų pagrindu. Visų pirma nagrinėjamos faktoringą reguliuojančios teisės normos. Galima teigti, kad faktoringas Lietuvoje tinkamai reguliuojamas. Toliau vertinamos galimybės naudotis kitais tokio finansavimo būdais: finansavimu neinformuojant skolininko, finansavimu įkeičiant piniginius reikalavimus bei sekiuritizacijos mechanizmu. Daroma išvada, kad pagal dabartines teisės normas šie finansavimo būdai yra arba sunkiai prieinami, arba iš viso neprieinami. Galiausiai, iškeliama mintis, kad galbūt šiuos finansavimo būdus reikėtų reguliuoti ne po vieną, bet kartu.
PACIENTO TEISĖS Į KOKYBIŠKAS SVEIKATOS PRIEŽIŪROS PASLAUGAS TURINIO YPATUMAI LIETUVOJE (79)
Tik tinkamas sveikatos priežiūros paslaugų kokybės sąvoką sudarančių sąlygų ir kriterijų turinio atskleidimas leidžia nustatyti, ar yra pažeista paciento teisė į kokybiškas sveikatos priežiūros paslaugas, todėl pagrindinis šio straipsnio autoriaus tikslas – paciento teisės į kokybiškas sveikatos priežiūros paslaugas teorinė turinio analizė. Autorius straipsnyje pateikia Lietuvos Respublikos teisės aktų ir teismų praktikos šioje srityje analizę, taip pat kitų valstybių teisinio reguliavimo ir teismų praktikos pavyzdžių.
NUSIKALSTAMOS VEIKOS TYRIMO IŠLAIDŲ PRITEISIMO IŠ KALTININKO GALIMYBIŲ TEISINIS ĮVERTINIMAS (71)
Nusikalstamą veiką padaręs asmuo, be jam paskirtos bausmės ar kitų baudžiamųjų arba auklėjamųjų priemonių, dažniausiai turi atlyginti ir savo veika padarytą žalą. Šiuo metu Lietuvoje iš kaltininko reikalaujama atlyginti tik su konkrečia nusikalstama veika susijusią tiesioginę žalą. O štai kai kuriose užsienio valstybėse jau šiuo metu egzistuoja praktika, kad nusikaltėlis turi atlyginti ne tik konkrečia veika padarytus nuostolius, bet ir kai kurias su jo veikos tyrimu susijusias išlaidas. Pasigirsta siūlymų tokią praktiką taikyti ir Lietuvoje. Šiame straipsnyje nagrinėjama užsienio šalių susijusi praktika, iškylančios teisinės problemos bei analizuojama, ar galimybė nustatyti pareigą nusikaltėliui atlyginti jo padarytos veikos tyrimo išlaidas suderinama su galiojančiais Lietuvos Respublikos teisės aktais, konstitucinėmis nuostatomis bei bendraisiais teisės principais.
DĖL KAI KURIŲ PRIESAGOS -INIS, -Ė BŪDVARDŽIŲ TEISĖS KALBOJE: TEIKTINA IR NETEIKTINA VARTOSENA (79)
Šioje apžvalgoje pirmiausia siekiama aptarti vieną iš gausesnių žodžių darybos klaidų grupių – tai išvestiniai būdvardžiai su priesaga -inis, -ė, kurių pamatiniai žodžiai yra abstraktūs veiksmažodiniai daiktavardžiai, turintys priesagas -imas, -ymas, -umas, -inys ir kt. Ne vieno sudėtinio teisės termino dėmuo yra toks nesisteminės, lietuvių kalbai neįprastos darybos būdvardis, patekęs net į įstatymų, kodeksų ir jų komentarų bei vadovėlių kalbą. Šie priesagos -inis, -ė vediniai yra neteiktinos darybos, tad turėtų būti keičiami taisyklingais atitikmenimis. Dažniausiai tokius dirbtinius ir todėl vengtinus darinius atstoja bendrinei kalbai įprastas daiktavardžio kilmininkas, kitais kartais, atsižvelgiant į termino vartojimo kontekstą, siūloma vartoti dalyvį ar kitą taisyklingą konstrukciją. Taigi apžvalgoje pristatoma esama padėtis – kokie terminai ir kiti dažnesni pasakymai vartojami teisės kalboje su minėtais neteiktinais būdvardžiais, šio kalbos reiškinio kalbininkų vertinimai ir siūlymai.
APIE PRIELAIDAS NEVEIKTI LOBISTINĖS VEIKLOS TEISINIAM REGLAMENTAVIMUI LIETUVOJE (73)
Straipsnyje analizuojama, kodėl praktikoje realiai neveikia Lietuvos Respublikos lobistinės veiklos įstatymas ir kai kuriuose kituose teisės aktuose įtvirtintos su lobistinės veiklos reguliavimu susijusios nuostatos. Trumpai pristatoma teisinio lobistinės veiklos reglamentavimo genezė Lietuvoje, šią specifinę veiklą reglamentuojančiam įstatymui kelti tikslai. Aptariamas neadekvatus lobistinės veiklos užsakovo ir lobisto statusą turinčių subjektų įtvirtinimas. Parodoma, kaip ir kodėl neveikia socialinių santykių reguliavimui būdingas „rimbo ir meduolio“ metodas. Trumpai apibūdinami galiojančio teisinio reglamentavimo užprogramuoti faktiniai oficialiojo lobizmo mastai.
ŽODŽIO LAISVĖ: PROBLEMOS IR PARADOKSAI (57)
Šiame straipsnyje analizuojamas svarbus teisės į žodžio (saviraiškos) laisvę aspektas – nuomonių, įsitikinimų, pažiūrų reiškimo laisvė. Pamatiniai aptariamos teisės įgyvendinimo principai ir jos apribojimo pagrindai yra įtvirtinti tarptautiniuose žmogaus teisių dokumentuose ir nacionalinėje Konstitucijoje.
ŽMONIŲ LYGYBĖ: PROBLEMOS IR PARADOKSAI (55)
Šiame straipsnyje kritiškai vertinant nusistovėjusius mąstymo stereotipus, yra aptariama nevienodų žmonių vienodo arba nevienodo traktavimo, atsižvelgiant į tai, kas, iš kokių pozicijų ir kokiais kriterijais remdamasis juos traktuoja, problema. Straipsnyje taip pat nagrinėjama, ar pateisinama valstybės intervencija tam tikram lygybės laipsniui užtikrinti, kokie tokios intervencijos rezultatai gali būti laikomi pagrįstais ir ar nepagrįsti siekiai gali sukelti neigiamų padarinių.
VALSTYBĖS IR BAŽNYČIOS ATSKYRIMO PRINCIPAS: LYGINAMIEJI ASPEKTAI IR TEISINĖ PADĖTIS LIETUVOJE (63)
Straipsnyje analizuojama valstybės ir bažnyčios atskyrimo doktrina skirtingose užsienio valstybėse ir Lietuvos Respublikoje. Valstybės ir bažnyčios atskyrimas nagrinėjamas iš istorinės perspektyvos, apžvelgiami skirtingi valstybės ir bažnyčios sambūvio modeliai. Aptariant užsienio valstybių patirtį nagrinėjamoje srityje, pagrindinis dėmesys skiriamas valstybėms, kurių valstybės ir bažnyčios atskyrimo modeliai pasižymi tam tikrais ypatumais bei atskleidžia skirtingą tokio atskyrimo sampratą (t. y. visiškas atskyrimas, dalinis ir kt.). Įvertinus užsienio patirtį, skiriama dėmesio ir teisinei padėčiai Lietuvos Respublikoje. Aptartas valstybės bei religinių bendruomenių santykiams aktualus įstatyminis reguliavimas bei Konstitucinio Teismo sprendimai.
TEISMO PRECEDENTAS: KAI KURIE TAIKYMO IR AIŠKINIMO ASPEKTAI (78)
Straipsnyje nagrinėjamas socialinės tvarkos ir laisvės, saugumo ir laisvės, nuosavybės ir laisvės santykis, taip pat aptariamos esminės laisvės sąlygos bei jos garantijos. Socialinė tvarka yra labai svarbus instrumentas, priemonė siekti pozityvių tikslų – teisingumo, taikos ir stabilumo, užtikrinti visuotinę gerovę ir viešąjį interesą. Kartu tikslo ir priemonių dichotomija yra labai sąlygiška, nes, atsižvelgiant į konkrečias aplinkybes, socialinė tvarka gali būti traktuojama ne tik kaip instrumentas, bet ir kaip savaiminis tikslas. Remiantis tokia išvada, straipsnyje kritiškai vertinami nusistovėję mąstymo stereotipai ir tarptautinių žmogaus teisių dokumentų klišės, pagal kurias žmogus demokratinėje visuomenėje visada laikomas išskirtinai tik tikslu ir niekada – priemone.