NUSIKALTIMŲ BAIMĖS KONSTRAVIMAS ŽINIASKLAIDOJE (61)

Šiame straipsnyje aptariama viena aktualiausių šiuolaikinių kriminologinių problemų – nusikaltimų baimė. Atsiradusi prieš keturis dešimtmečius, ši tema užėmė pakankamai tvirtas pozicijas tiek politiniame, tiek profesiniame, tiek viešajame diskursuose.

NUSIKALTIMŲ PREVENCIJA LIETUVOJE: PERĖJIMAS NUO INTUITYVIOS PRIE ĮRODYMAIS GRINDŽIAMOS (71)

Praėjusio amžiaus pabaigoje suaktyvėję nusikaltimų prevencijos veiksmingumo tyrimai pakeitė požiūrį į prevencijos projektų ir priemonių veiksmingumą. Esminis skirtumas tarp požiūrių atsispindi atsakant į klausimą, ar galima iš anksto tikėtis vienos ar kitos prevencijos priemonės veiksmingumo. Ankstesniame nusikaltimų prevencijos etape vyravo vadinamoji prevencinių priemonių veiksmingumo prezumpcija. Buvo tikima, kad „viskas veikia“, kad bet kokios pastangos užkirsti kelią nusikaltimams duoda tam tikrą rezultatą. Dabar įsigali priešinga – prevencinių priemonių veiksmingumo išankstinio įrodymo prezumpcija. Tai reiškia, kad prevencijos priemonė turėtų būti laikoma neveiksminga, kol bus įrodyta priešingai, t. y. pateikti moksliniai priemonės veiksmingumo įrodymai. Ganėtinai skirtingais tempais ir būdais šalys pereina prie naujos, įrodymais grindžiamos (angl. evidence-based) nusikaltimų prevencijos politikos. Kaip sekasi Lietuvai peržengti šį slenkstį, su kokiomis problemomis susiduriama, kokios yra prevencijos projektų rengėjų nuostatos prevencinių priemonių veiksmingumo užtikrinimo klausimais? Šie ir kai kurie kiti klausimai analizuojami, remiantis 2009 m. Teisės institute atliktu nusikaltimų prevencijos programų (projektų) veiksmingumo užtikrinimo problemų Lietuvoje tyrimu.

NUSIKALSTAMUMO BAIMĖS ŠIUOLAIKINĖJE MIESTO VISUOMENĖJE PROBLEMATIKA (77)

Straipsnyje nusikalstamumo baimė, kaip bendresnio visuomenės nerimo dalis, nagrinėjama plačiuoju netikrumo ir nesaugumo, susijusio su gyvenimu miesto sąlygomis, kontekstu bendrame rizikos modernioje visuomenėje diskurse. Kalbant apie paradoksalų nusikalstamumo baimės pobūdį šiuolaikinėje visuomenėje, pabrėžiama, kad vis mažiau aišku, kuria apimtimi už šią baimę yra „atsakingas“ pats nusikalstamumas, jo paplitimas, kuria dalimi – šio fenomeno tyrinėjimai, o kuria – politikų, kurie formuoja ir panaudoja jį savo tikslams, veikla. Pabrėžiama nusikalstamumo prevencijos per aplinkos dizainą strategija.

NUSIKALTIMAI ELEKTRONINĖJE ERDVĖJE: KRIMINOLOGINĖS SAMPRATOS DILEMOS (63)

Sparti naujųjų technologijų raida, su ja susiję visuomenės bei kasdienio žmonių gyvenimo pokyčiai, plačiai aptariami socialinių teoretikų, randa atgarsį ir teisinių bei kriminologinių tyrinėjimų srityse. Skaitmeninėje erdvėje, neretai vadinamoje nauja socialine realybe, vykstančioms socialinėms sąveikoms suprasti ir paaiškinti ne visuomet tinka tos pačios teorinės schemos, kurios, atrodytų, nepriekaištingai veikia mums įprastame „žemiškame“ pasaulyje. Straipsnyje aptariamos skirtingų autorių pateiktos teorinės perspektyvos, kvestionuojančios nusikaltimų skaitmeninėje erdvėje tradiciškumą ar naujoviškumą ir siekiančios pateikti savitą šių nusikaltimų sampratą.

NEPILNAMEČIŲ NUSIKALSTAMAS ELGESYS: PSICHOLOGINIAI MEDIACIJOS TAIKYMO ASPEKTAI (76)

Straipsnyje analizuojamos nepilnamečių nusikalstamo elgesio priežastys ir mediacijos procedūros taikymo svarba. analizuojant mokslinę literatūrą parodoma, kad mediacija teigiamai veikia nepilnamečio asmenybę, padeda jį auklėti ir prisideda prie nepageidaujamo elgesio korekcijos. Taip pat straipsnyje atkreipiamas dėmesys, kad mediacija didina teisingumo pajutimą, pasitikėjimą baudžiamuoju procesu ir visa baudžiamosios justicijos sistema. Mediacijoje dalyvavę nepilnamečiai priimtus įsipareigojimus dažniau visiškai realizuoja ir rečiau nusikalsta pakartotinai.

KALINIMO SĄLYGOS IR KALINIŲ RESOCIALIZACIJOS PRIELAIDOS (88)

Straipsnyje analizuojami pagrindiniai kalinimo sąlygoms keliami reikalavimai, ne tik užtikrinantys žmogiškojo orumo išsaugojimą ir kertinių žmogaus teisių laikymąsi, socialinės valstybės principo įgyvendinimą, bet ir sukuriantys prielaidas įkalintų asmenų resocializacijai, didinantys sėkmingos integracijos atlikus bausmę tikimybę. Asmens įkalinimas pats savaime yra viena blogiausių priemonių tam pasiekti, bet, bausmių sistemoje numatant laisvės atėmimo bausmę, jos taikymas, vykdymas ir atlikimas, net ir taikant ją kaip išskirtinę, alternatyvią ir paskutinę priemonę, bent jau kol kas yra neišvengiamas. Šiuolaikinėse demokratinėse teisinėse valstybėse asmens įkalinimas neturi ir negali tapti savitiksliu asmens laisvės varžymu, paprastas „atsėdėjimas“, galiausiai vedantis prie asmens gniuždymo, yra neperspektyvus ne tik pačiam kalinamajam, bet ir visuomenei, nes veda į tolesnę tokių asmenų atskirtį, tokiu būdu didinama ir pakartotinio nusikalstamo elgesio tikimybė. Aiškiai suvoktas kalinimo tikslas, sisteminis parengimas gyvenimui laisvėje, kuriami pozityvūs santykiai, elementarių buitinių sąlygų užtikrinimas, kalinimo atvėrimas yra tapę kertiniais šiuolaikinės nuolat savo veiklą reflektuojančios ir besimokančios įkalinimo sistemos bruožais. Totalitarinės valstybės įkalinimo sistemai tokie bruožai nėra būdingi, šiame straipsnyje ieškoma Lietuvos įkalinimo sistemai būdingų bruožų ir perspektyvų.

KRIMINOLOGINIO ŽINOJIMO KONSTRAVIMAS: VALDŽIOS VAIDMUO (66)

Šiame straipsnyje aptariama kriminologinio žinojimo problematika, analizuojamas valdžios vaidmuo konstruojant mokslinį diskursą. Pradedant nuo bendro žinojimo ir valdžios santykio aptarimo socialinio konstrukcionizmo teorijos požiūriu, toliau analizuojami kriminologinio žinojimo politikos ir kontrolės klausimai.