Naujienos

Lietuvos socialinių mokslų centro Teisės institute įgyvendinamo podoktorantūros stažuotės projekto „Daugialypės diskriminacijos ir darbo pajamų analizė: Europos valstybių teisinio reguliavimo lyginamasis tyrimas“ (MEDALIC) mokslininkė stažuotoja dr. Raimonda Bublienė dalyvavo Bergamo mieste (Italija) ADAPT Tarptautinės aukštojo mokslo mokyklos darbo ir pramoninių santykių srityje (angl. ADAPT’s International School of Higher Education in Labour and Industrial Relations) organizuotoje 15-ojoje tarptautinėje konferencijoje „Darbas ir nedarbas šiandien: problemos peržvalga tarpdisciplininiu požiūriu“ (angl. Work and Non-Work, Today. Reframing the Issue through an Interdisciplinary Perspective).

Joje dr. R. Bublienė skaitė pranešimą tema „Darbo pajamos ir daugialypės diskriminacijos dimensija“ (angl. Labour Income and Dimension of Multiple Discrimination). Konferencijos dalyviams ji pristatė šiuo metu įgyvendinamo MEDALIC projekto mokslinio tyrimo problematiką ir metodologiją. Mokslininkė, aptardama daugialypės diskriminacijos reiškinį, teigė, kad asmenys vienu metu gali priklausyti kelioms pažeidžiamoms grupėms ir dėl to patirti specifines diskriminacijos formas. Pavyzdžiui, lyčių ir rasės stereotipų sankirta gali reikšmingai nepalankiai paveikti imigrantes moteris.

Pagrindinės tokios diskriminacijos nulemtos darbo rinkos problemos – galimybė įsidarbinti ir teisinis reglamentavimas dėl vienodo atlyginimo už vienodą ar vienodos vertės darbą vyrams ir moterims, kuris tiesiogiai veikia darbo pajamas. Papildomų iššūkių kelia ir fragmentiška antidiskriminacinės teisės sistema, nepakankamas teisminis atsakas ir ribotos galimybės spręsti darbo pajamų nelygybę vien tik teisinėmis priemonėmis. Todėl, pasak mokslininkės, būtina analizuoti, kaip darbo pajamų ir daugialypės diskriminacijos sąsajos pasireiškia darbo santykiuose ES teisės ir ESTT praktikos kontekste, remiantis statistiniais duomenimis pagal lytį, amžių ir kitus diskriminacijos pagrindus.

Žurnale „Journal of the University of Latvia. Law“ publikuotas Lietuvos socialinių mokslų centro Teisės instituto mokslininkės dr. Dovilės Pūraitės-Andrikienės parengtas straipsnis „Impeachment Proceedings in Lithuania: Model, Problems of Implementation, and Possibilities of Improvement“ („Apkaltos procesas Lietuvoje: modelis, įgyvendinimo problemos ir tobulinimo galimybės“).

Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo (toliau – Konstitucinis Teismas, Teismas) praktika nagrinėjant apkaltos bylas yra išskirtinai plati. Vis dėlto, anot mokslininkės, paskutinių Teismo išvadų apkaltos bylose įgyvendinimo problemos kelia klausimų dėl teisinio apkaltos proceso reguliavimo optimalumo.

Didelę dalį problemų, susijusių su Konstitucinio Teismo išvadų įgyvendinimu apkaltos bylose, lemia tai, kad apkaltos procese Lietuvoje dalyvauja dvi institucijos: Konstitucinis Teismas sprendžia, ar asmens veiksmai prieštarauja (ar neprieštarauja) Konstitucijai ir ar šie veiksmai šiurkščiai ją pažeidė, o Seimas priima galutinį sprendimą – ar dėl Konstitucijai prieštaraujančių veiksmų pašalinti asmenį iš pareigų. Straipsnyje autorė aptaria poreikį, prielaidas ir galimybes tobulinti teisinį apkaltos proceso reguliavimą Lietuvoje. Teisės aktų pakeitimai gal ir neišspręstų visų aptartų problemų, tačiau bent iš dalies jas sušvelnintų.

Su atviros prieigos straipsniu anglų kalba galima susipažinti čia.

Žurnale „Access to Justice in Eastern Europe“ publikuotas Lietuvos socialinių mokslų centro Teisės instituto mokslininkės dr. Dovilės Pūraitės-Andrikienės parengtas straipsnis „Legal Capacity and Electoral Rights in Lithuania: The Issue of Compatibility between the Constitution and the UN Convention on the Rights Persons with Disabilities“.

Autorė savo publikacijoje atkreipia dėmesį į iki šiol Lietuvoje opią problemą – asmenys su negalia, kuriems teismo sprendimu nustatytas neveiksnumas, negali naudotis savo politinėmis teisėmis – balsuoti ir kandidatuoti. 2010 metais Lietuva ratifikavo Jungtinių Tautų neįgaliųjų teisių konvenciją (toliau ir – Konvencija), kurios 29 straipsnis aiškiai įtvirtina, jog visi asmenys su negalia turi teisę ne tik balsuoti, bet ir būti renkami. Vis dėlto šios nuostatos įgyvendinimas susidūrė su konstituciniais apribojimais – Lietuvos Konstitucija numato, kad rinkimuose nedalyvauja piliečiai, kurie teismo pripažinti neveiksniais. Taigi, Lietuva, siekdama įgyvendinti tarptautinius žmogaus teisių standartus ir užtikrinti lygybę visiems piliečiams, turėtų atlikti veiksnumo cenzo korekcijas. Ir, anot dr. D. Pūraitės-Andrikienės, vien įstatymų pakeitimai šios problemos neišspręstų – tam reikalingos Konstitucijos pataisos.

Paskata Lietuvoje diskutuoti dėl Konstitucijos keitimo veiksnumo cenzo aspektu galėtų būti ir kitų ES valstybių, sėkmingai reformavusių savo teisines sistemas ir suderinusių jas su Konvencija, pavyzdys.

Su atviros prieigos straipsniu anglų kalba galima susipažinti čia.

Lietuvos socialinių mokslų centro Teisės instituto (toliau – LSMC TI) mokslo darbuotoja dr. Kristina Ambrazevičiūtė lapkričio 6–7 d. dalyvavo Latvijos universitete vykusioje tarptautinėje konferencijoje „National Legal Systems and the EU Law: Reality and Future Challenges in a Comparative Perspective“ (liet. Nacionalinės teisinės sistemos ir ES teisė: realybė ir ateities iššūkiai lyginamuoju požiūriu).

Pranešimų sekcijoje „Legal Issues of Equality and Gender“ (liet. Lygybės ir lyčių teisiniai klausimai) Teisės instituto mokslininkė skaitė pranešimą, kuriame pristatė šiuo metu LSMC TI įgyvendinamo projekto „Vyresnio amžiaus moterų darbinio gyvenimo (ne)ilginimas: teisinė aplinka, garantijos ir ketinimai“ (VAM) tyrimo rezultatus, susijusius su vyresnio amžiaus moterų padėtimi darbo rinkoje.

Dr. K. Ambrazevičiūtė, apibendrindama Lietuvos ir Latvijos teisinių sistemų reakciją į šiai grupei kylančius iššūkius, nurodė pagrindinius abiejų sistemų bruožus: Lietuvoje teisinės normos subalansuoja lankstumą su stabilumu, sudarydamos sąlygas vyresnio amžiaus moterims derinti darbą ir artimųjų priežiūrą, o Latvijos normos orientuojasi į darbo stabilumą ir apsaugą – suteikia mažiau lankstumo, bet didesnį užimtumo saugumą. Vis dėlto nors abu modeliai draudžia diskriminaciją, tačiau nė vienas neįvertina tuo pat metu kelių sąveikaujančių veiksnių (amžiaus, lyties ir artimųjų priežiūros įsipareigojimų) poveikio moterų padėčiai darbo rinkoje. Taip pat tyrėja pabrėžė, kad nors Lietuvos ir Latvijos teisinės sistemos iš esmės siekia užtikrinti vyresnio amžiaus moterų užimtumo tęstinumą, jos vis dar nepašalina pagrindinės problemos: formaliai įtvirtinta lygybė ne visuomet virsta realiomis galimybėmis. Kol teisinės garantijos nebus lydimos kultūrinių ir organizacinių pokyčių, vyresnio amžiaus moterų galimybės likti darbo rinkoje išliks labiau deklaruojamos nei užtikrintos.

Džiaugiamės, kad Lietuvos mokslo taryba pagal jos remiamą priemonę „Reikminių tyrimų projektai“ skyrė finansavimą Lietuvos socialinių mokslų centro Teisės instituto (toliau – LSMC TI) įgyvendinamam projektui „Socialinių ryšių kalėjimuose stiprinimas: nuteistųjų poreikių, veiksmingų priemonių ir jų taikymo sąveika ir sinergija“ (NARYS). LSMC TI tyrėjų komanda jį vykdys 2025-10-01–2026-09-30 laikotarpiu.

Remiantis moksliniais tyrimais, nustatyta, kad nuteistųjų, atliekančių laisvės atėmimo bausmę, socialinių ryšių palaikymas – svarbus veiksnys, padedantis formuoti tiek jų elgesį ir įgūdžius įkalinimo įstaigoje, tiek palengvinantis tolimesnę jų integraciją. Tad šio projekto tyrėjų tikslas – išanalizuoti ir įvertinti Lietuvos kalėjimuose taikomas socialinių ryšių stiprinimo ir atkūrimo priemones. Tyrimo įžvalgų pagrindu projekto vykdytojos suformuluos rekomendacijas, kuriose pasiūlys šių priemonių plėtros ir jų taikymo kokybės užtikrinimo modelį.

Projekto tyrėjų komandą sudaro: dr. Rūta Vaičiūnienė (projekto vadovė), dokt. Goda Dainauskaitė, Agata Katkonienė ir Aušra Maskaliovienė.

Finansavimą skyrė Lietuvos mokslo taryba (LMTLT), sutarties Nr. S-REP-25-7.

Daugiau informacijos apie projektą čia.

Lietuvos socialinių mokslų centro Teisės instituto tyrėjų parengtas straipsnis „Hope of Release? Life Imprisonment in Lithuania“ neseniai buvo publikuotas akademiniame tarptautiniame žurnale „Baltic Journal of Law & Politics“. Straipsnio autoriai dr. Catherine Appleton, dr. Simonas Nikartas ir Goda Šleinotaitė jame nagrinėja 2019 m. Lietuvoje priimtus reikšmingus teisės aktų pakeitimus, kai laisvės atėmimo iki gyvos galvos bausmę atliekantys asmenys įgijo teisę kreiptis dėl šios bausmės pakeitimo į terminuoto laisvės atėmimo bausmę nuo penkerių iki dešimties metų, jei jie iki tol jau yra atlikę bent 20 metų bausmės ir atitinka kitus teismo nustatytus kriterijus.

Mokslininkai, išanalizavę 45-is teismų sprendimus dėl bausmės pakeitimo prašymų ir 8 interviu su laisvės atėmimo iki gyvos galvos bausmę atliekančiais asmenimis, straipsnyje siekia atsakyti į klausimą, ar naujoji bausmės pakeitimo procedūra suteikia realią viltį grįžti į visuomenę. Nors teisės aktais buvo įtvirtinta galimybė siekti bausmės pakeitimo ir išsaugoti viltį ateityje būti paleistiems, tyrimas parodė, kad Lietuvoje nuteistieji iki gyvos galvos susiduria su daugeliu kliūčių (pvz., itin griežtomis kalinimo sąlygomis, ribotomis prasmingos veiklos galimybėmis), trukdančių jų reabilitacijai ir pasirengimui išeiti į laisvę, todėl kai kuriems iš jų galimybė būti paleistiems faktiškai tampa nepasiekiama.

Straipsnio autoriai daro išvadą, kad, norint iš tiesų pasiekti nuteistųjų reabilitacijos ir žmogaus teisių įgyvendinimo tikslų, būtinos tolesnės reformos. Tai apimtų, pavyzdžiui, bausmių pakeitimo kriterijų peržiūrą, labiau akcentuojant reabilitacijos pažangą, o ne praeities nusikaltimą, kriterijų pritaikymą asmenims, jau atlikusiems 20 metų bausmę, geresnių kalinimo sąlygų sudarymą siekiant skatinti prasmingą reabilitaciją nuo pat bausmės pradžios, taip pat didesnių galimybių dirbti, mokytis ir palaikyti socialinius ryšius suteikimą.

Šis straipsnis yra vienas pirmųjų bandymų išsamiau išnagrinėti reikšmingų pokyčių Lietuvos laisvės atėmimo iki gyvos galvos bausmių sistemoje poveikį.

Su atviros prieigos straipsniu anglų kalba galima susipažinti čia.

2025 m. rugsėjo 25 d. Lietuvos socialinių mokslų centro Teisės instituto mokslininkė dr. Raimonda Bublienė dalyvavo Orhuso universiteto Eksperimentinių filosofinių diskriminacijos tyrimų centro (angl. Centre for the Experimental-Philosophical Study of Discrimination, CEPDISC) organizuotoje 4-ojoje tarptautinėje konferencijoje diskriminacijos tema. Konferencija vyko Horsenso mieste, Danijos Karalystėje.

Pranešimų sekcijoje „Diskriminacija politikoje ir darbo rinkoje“ (angl. Discrimination in Politics and Employment) dr. R. Bublienė perskaitė pranešimą „Daugialypės sąveikinės diskriminacijos įtaka darbo pajamoms“ (angl. Multiple Intersectional Discrimination Impact on Labour Income). Šiuo metu Teisės institute ji įgyvendina Lietuvos mokslo tarybos finansuojamą podoktorantūros stažuotės projektą „Daugialypės diskriminacijos ir darbo pajamų analizė: Europos valstybių teisinio reguliavimo lyginamasis tyrimas“ (MEDALIC).

Pranešime mokslininkė teigė, kad daugialypė sąveikinė diskriminacija, kai asmuo tuo pat metu diskriminuojamas dėl lyties ir dėl vieno ar kelių kitų pagrindų, pvz., kultūros, etninės kilmės, religijos, amžiaus, migranto statuso, yra dažnas ir plačiai paplitęs reiškinys. Ši diskriminacijos forma daugiausia tirta Amerikos mokslininkų, tačiau, anot R. Bublienės, socialinė ir ekonominė nelygybė tebėra aktuali ir Europos kontekste. Europos Komisijos 2015 m. ataskaita rodo, jog dirbančios moterys atlieka apie tris ketvirtadalius namų ruošos ir du trečdalius vaikų priežiūros darbų.

Savo pranešime R. Bublienė pateikė moterų patiriamos daugialypės diskriminacijos bylų, kurias nagrinėjo Europos Sąjungos Teisingumo Teismas, pavyzdžių ir pristatė reikšmingą ES lyčių lygybės politikos instrumentą – Direktyvą (ES) 2023/970, įtvirtinančią principą „vienodas atlygis už vienodą ar vienodos vertės darbą“.

Mokslininkė pabrėžė, kad daugialypės sąveikinės diskriminacijos apraiškų atpažinimas, tyrimas ir teisinis reguliavimas galėtų veiksmingai mažinti vyrų ir moterų atlygio atotrūkį, taip pat šią problemą padėtų spręsti skaidri darbo užmokesčio sistema ir mokamos kompensacijos už žalą, patirtą darbo užmokesčio srityje dėl daugialypės sąveikinės diskriminacijos.

Projektą MEDALIC finansuoja Lietuvos mokslo taryba (LMTLT), sutarties Nr. S-PD-24-155.

Su visais konferencijoje skaitytais pranešimais galima susipažinti čia.

Lietuvos socialinių mokslų centro Teisės instituto jaunesnioji mokslo darbuotoja dokt. Aistė Leščinskaitė šių metų rugsėjo 25 d. dalyvavo vienoje didžiausių tarptautinių konferencijų, skirtų įvairioms diskriminacijos formoms aptarti. Horsenso mieste, Danijoje, vykusią konferenciją jau ketvirtą kartą organizavo Orhuso universiteto Eksperimentinių filosofinių diskriminacijos tyrimų centras (angl. Centre for the Experimental-Philosophical Study of Discrimination, CEPDISC).

Pranešimų sekcijoje „Diskriminacija ir teisiniai klausimai“ (angl. Discrimination and Legal Issues) A. Leščinskaitė skaitė pranešimą „Vyresnio amžiaus moterų užimtumo pratęsimas: teisinė sistema, garantijos ir ketinimai“ (angl. The Extension of Older Women’s Employment: Legal Framework, Guarantees, and Intentions).

Konferencijos dalyviams ji pristatė šiuo metu įgyvendinamo projekto „Vyresnio amžiaus moterų darbinio gyvenimo (ne)ilginimas: teisinė aplinka, garantijos ir ketinimai“ (VAM) tiriamus klausimus, susijusius su vyresnio amžiaus moterų užimtumo pratęsimu. A. Leščinskaitė pabrėžė, kad senėjant visuomenei šalims reikia politikos, skatinančios aktyvų vyresnių asmenų dalyvavimą darbo rinkoje. Kol kas vyresnio amžiaus moterys susiduria su teisiniais ir praktiniais iššūkiais, trukdančiais tęsti jų užimtumą. Šiuos sunkumus dažniausiai nulemia diskriminacija dėl amžiaus, lyčių nelygybė ir veiksmingų teisinių apsaugos priemonių, skirtų jų teisėms darbo vietoje apginti, stoka. Vyresnio amžiaus darbuotojai, ypač moterys, dažnai patiria psichologinį smurtą darbo vietoje, kuris neigiamai veikia jų gerovę ir užimtumo tvarumą. Vis dėlto daugelis vyresnių moterų apie šias problemas nepraneša dėl netikėjimo darbdavių noru imtis veiksmų, bijodamos galimo keršto, įskaitant darbo praradimą ar darbo sąlygų pablogėjimą. Ir nors Lietuvos darbo kodeksas įpareigoja darbdavius užtikrinti saugią ir sveiką darbo aplinką, o tarptautiniai teisiniai standartai, tokie kaip Europos Sąjungos direktyvos ir Tarptautinės darbo organizacijos konvencijos, numato vyresnio amžiaus darbuotojų apsaugos sistemą, nepaisant šių teisinių reikalavimų, dažnai egzistuoja atotrūkis tarp teisės normų ir jų praktinio įgyvendinimo.

Anot A. Leščinskaitės, reikalingos teisinės, socialinės ir organizacinės permainos, kad būtų užtikrinta vyresnių moterų apsauga nuo diskriminacijos ir smurto darbo vietoje ir jos galėtų toliau saugiai, oriai ir tvariai prisidėti prie darbo rinkos.

Projektą VAM finansuoja Lietuvos mokslo taryba (LMTLT), sutarties Nr. S-MIP-24-29.

Su visais konferencijoje skaitytais pranešimais galima susipažinti čia.

Spalio 15 d. Lietuvos socialinių mokslų centro Teisės instituto vyriausioji mokslo darbuotoja Agnė Limantė dalyvavo LR Seimo Žmogaus teisių komiteto posėdyje, kuriame pristatė pranešimą „Neteisėto vaikų išvežimo bylos Lietuvos teismų praktikoje“. Dr. A. Limantė į šį posėdį, kur svarstytas geriausių vaiko interesų vertinimo ir pagalbos užtikrinimo klausimas nagrinėjant neteisėto vaikų išvežimo bylas, pakviesta neatsitiktinai – Teisės instituto mokslininkė yra atlikusi ne vieną tyrimą tarptautinės privatinės šeimos teisės srityje ir paskelbusi mokslinių publikacijų, kurių tyrimo objektas yra būtent neteisėto vaikų išvežimo bylos ir su jomis susijusi teismų praktika. Dr. A. Limantė pateikė kasmet į Lietuvą galimai neteisėtai įvežamų ir iš jos išvežamų vaikų statistiką, aptarė tokias situacijas reguliuojančius tarptautinės teisės instrumentus ir plačiau pristatė vaiko negrąžinimo pagrindus, kuriais, nagrinėdami minėtas bylas, savo sprendimus grindžia Lietuvos teismai.

Pasak A. Limantės, dauguma Lietuvos teismų nagrinėjamų bylų susiję su vaikais, kurių bent vienas iš tėvų yra lietuvis, tam tikru laiku išvykęs gyventi ir dirbti į užsienio valstybę, tačiau vėliau, poros santykiams nutrūkus, grįžęs į Lietuvą, kartu atsivežęs vaiką ir (ar) laiku jo negrąžinęs į gyvenamąją vietą. Tėvas, iš kurio buvo pagrobtas vaikas, turi teisę kreiptis į teismą su prašymu dėl vaiko grąžinimo į kilmės valstybę. Šias situacijas reguliuoja du tarptautinės teisės instrumentai – 1980 m. Hagos konvencija dėl tarptautinio vaikų grobimo civilinių aspektų ir Reglamentas „Briuselis IIb“.

Pagrindinis 1980 m. Hagos konvencijos dėl tarptautinio vaikų grobimo civilinių aspektų principas yra skubus neteisėtai išvežto ar laikomo vaiko grąžinimas į jo įprastinės gyvenamosios vietos valstybę. Remiantis Hagos konvencija, pirmiausia vaikas turėtų būti grąžintas į kilmės šalį ir tuomet šios šalies teismas turėtų spręsti, su kuriuo iš tėvų turėtų gyventi vaikas. Taigi vaiko grąžinimo byla, anot mokslininkės, yra tarsi tarpinė byla, joje sprendžiama tik dėl vaiko grąžinimo, bet ne dėl vaiko gyvenamosios vietos nustatymo.

Vis dėlto Konvencijos 13-ajame straipsnyje numatyti ir vaiko negrąžinimo pagrindai, pvz., kai nustatoma, kad buvo gautas kito iš tėvų sutikimas išvežti vaiką arba kad vaiką grąžinus jam būtų padaryta fizinė ar psichologinė žala, arba vaikas paklius į kitą netoleruotiną situaciją. Taip pat labai svarbus principas, kuriuo vadovaujasi Lietuvos teismai spręsdami dėl vaiko grąžinimo, yra vaiko išklausymas, atsižvelgimas į jo nuomonę.

Didžiuojamės, kad svarstant vieną iš parlamentinės kontrolės klausimų – vaiko interesų užtikrinimą neteisėto vaikų išvežimo bylose – bendrai šios srities problematikai pristatyti į Seimo Žmogaus teisių komiteto posėdį buvo pakviesta Teisės instituto mokslininkė.

Nuoroda į 2025-10-15 d. LR Seimo Žmogaus teisių komiteto posėdžio vaizdo įrašą.