Autorius: Dovilė PŪRAITĖ-ANDRIKIENĖ
Temos kategorija: Žmogaus teisės
Pastaraisiais metais Europos regiono valstybėse vyksta pilnamečių asmenų neveiksnumo instituto pertvarkymo reformos. Šį procesą paskatino ir siekis suderinti neveiksnumo institutą reglamentuojančių įstatymų nuostatas su 2006 m. gruodžio 13 d. priimtos Jungtinių Tautų Neįgaliųjų teisių konvencijos reikalavimais. Tačiau Lietuvoje šios permainos kol kas vyksta labai lėtai. Nors 2010 m. rugsėjo 17 d. ši Konvencija įsigaliojo ir Lietuvoje, tačiau reali neveiksnių asmenų padėtis iki šiol nepakito, nors ir buvo imtasi tam tikrų veiksmų šių asmenų padėčiai pagerinti. Atsižvelgiant į tai, kad kai kurie Lietuvos teisės aktuose įtvirtinto neveiksnumo instituto probleminiai aspektai neatitinka net pačių pagrindinių žmogaus teisių standartų, būtina reformuoti Lietuvos Respublikos neveiksnumo institutą ir tokiu būdu įgyvendinti neveiksnumo, kaip asmenų teisių ir interesų gynimo, o ne priespaudos institutą. Tarp esminių šios reformos aspektų išskirtini riboto pilnamečių asmenų veiksnumo kategorijos įtvirtinimas psichikos ar proto negalią turinčių asmenų atžvilgiu bei teisės neveiksniam asmeniui kreiptis į teismą dėl jo neveiksnumo statuso peržiūrėjimo arba apimties pakeitimo, taip pat kitų procesinių garantijų suteikimas su neveiksnumo statusu susijusiose procedūrose. Apie Lietuvos Respublikos teisės aktuose nustatyto neveiksnumo instituto reformos būtinybę signalizuoja ir Europos Žmogaus Teisių Teismo 2012 m. vasario 14 d. sprendimas byloje D. D. prieš Lietuvą.